Zigmas Vitkus. Vienu piršteliu pavasaryje

Plonas ledas lūžinėja po antino kojom, Vilnelėj, prie Tibeto skvero. Jo pati - slydinėja greta. Vienos kojos, vienu piršteliu, mes visi turbūt jau pavasaryje. 

Zigmas Vitkus. Daržas ir augalai

Antanai, kai iš ryto einu darban ir matau ilgoje Juozapavičiaus gatvėje besidarbuojančius kiemsargius, pajuntu jaukumą. Jaukumą ir pasaulio stabilumą. Jei girdžiu "džrrrr," "džrrr" (o vasarą "šššš", "šššš"), reiškia, kad gyvenam, reiškia tvarkomės, reiškia dar ne karas. Kiekvieną kartą eidamas noriu jiems padėkoti. Porą kartų bandžiau, bet nepavyko. Turbūt per tyliai ir neryžtingai dėkojau, o jie to nesitikėjo. Dar bandysiu. Šiek tiek drąsiau. O šiandien tingus klasikinis sekmadienis. Budžiu, taip sakant;) Dedu naujus tekstus (o gaivus šaltini BNS!), tvarkau seniau įdėtus, ieškau iliustracijų. Ir žinot kaip jaučiuosi? Jaučiuosi taip, tarsi dirbčiau darže. Tarsi ravėčiau, sodinčiau, laistyčiau, puoselėčiau. Kompiuterinė matrica - tai "žemė" (nenusišnekėjau?), o tekstai - "augalai". Va taip suasocijavo. O ryt, duos Dievas, sutiksiu ir daugiau daržininkų, pakirdusių iš gilaus miego:)

Zigmas Vitkus. Ne taip paprasta švęsti...

Pabėgęs nuo šventės šurmulio, nutariau užrašyt keletą minčių. Pradėsiu nuo to, kad turbūt nėra nieko beviltiškesnio už nepavykusią šventę. Nedrįsčiau sakyti, kad 2009 metų Kalėdos, kuriose šią akimirką dalyvauju, nepavyko, reikėtų sakyti taip: buvo pavykusių mizanscenų, bet visuma, ne-a. Nėra idėjos. Ir kai nėra idėjos - viskas išvirsta į išplėstinį pasisėdėjimą už stalo, akis įbedus į, banalu ir sakyti - TV.

Reikalas tas, kad tuose pat namuose (esu prie jų nuoširdžiai prisirišęs) teko dalyvauti ir pavykusiose šventėse, dėl to viską jaučiu dar skaudžiau. Turiu su kuo palygint. Sunku stebėti kaip mūsų senieji, mūsų bočiai po truputį, kiekvienais metais vis labiau, ima nesuvaldyti inertiškų, jaunųjų. Matai kaip jie gėdijasi atlikti senuosius, įprastus prieš keletą metų, ritualus. Kažko varžosi, vis prityla... Ir rankos žegnonei neryžtingai kyla ir padėka atvykusiems nuskamba tyliau. Lyg jaučiant kaltę, lyg nepasitikint... Bijant būti centru.

Tačiau centro negali nelikti. Jis turi būti. Ir kas gi atsitiko? Jį užėmė vaikai. Vaikai šiandien valdė mus visus, jie mus tiesiog užvaldė! Negalėjau patikėti, kaip jie mus tvarkė. Kaip susitelkę stūmė nuo TV, paskutinio kai kurių suaugusiųjų bandymo bent pusvalandžiui išsaugoti vakaro rimtį...

Žinot, etnologai yra pastebėję. Kai šventė tampa "vaikiška", kai joje ima dominuoti vaikai (o būtent taip mūsų atveju ir įvyko), tradicija yra jau degradavusi. Nerašyčiau viso to, jei nejausčiau, kad tai būdinga ne tik mūsų ratui, kad tai būdinga daugeliui šeimų. Viskas išvirtę į vaikų žaidimą. Jame suaugusieji tiesiog atlieka resursų skirstytojų, minimalios tvarkos palaikytojų vaidmenį.

Liūdniausia, kaip ir minėjau, pakankamai gerai šventei "potencialas" yra, bet kažkas nepavyksta, kažkas neįvyksta... Ir visos "valdžios" atidavimas vaikams, yra šio "neįvykimo" simptomas. Žinot kaip būna, kai suaugusiems nejauku, šį nejaukumą jie sublimuoja į greta lakstantį šuniuką, katytę, ar vaikiuką.

Vengčiau apibendrinimų, bet spontaniškai, privačiai sau (o dabar ir jums) sakau, kad mūsų senoliai kažko išsigando, jie bijo mūsų, jaunųjų; bijo, kad mes pas juos neatvažiuosim, kad pasijuoksim ir ima stengtis elgtis "pagal mus"... O mes elgiamės "pagal" savo vaikus:)

Siunčiu savo parašymą ir einu į svetainę gerti vyno.

Zigmas Vitkus. I do not need vacation in the foreign land

Šį šeštadienį keliavom po Vilniaus apylinkes. Keliavimo priemonė: Volkswagen Passat, kurį kartais švelniai vadiname „Darbininkėliu“. „Darbininkėlio“ įgulą sudarė keturi: aš, mano žmona Dangė, sesuo Eglė ir geriausias draugas Renatas. Kelionės maršrutas: Vilnius-Medininkai-Turgeliai-Jašiūnai-Rūdninkai-Keturiasdešimt Totorių kaimas-Vilnius.

Pirmiausia vykstam į Medininkų pilį. Snyguriuoja, „vairavimo sąlygos sudėtingos“. Aplink dykuma. „Wild East“, - sako Renatas. Tikrai. Platūs, dirvonuojantys laukai ir jais klaidžiojantis vėjas. Tik kur ne kur matyti vieniša sodyba. Štai ji – XIV amžiaus pabaigoje statyta Medininkų pilis, keletą dešimtmečių saugojusi lietuvių žemes nuo kryžiuočių. Renatas aiškina, kad jie mėgdavę pulti šia kryptim. Lipam per tvorą, nes ant vartų užkabinta spyna. Atsiduriame sienų keturkampio viduje ir imame įsivaizduoti kaip viskas atrodė „tada“, prieš 600 metų. Pasivaikščioję, pafotografavę ir palakstę (pilis – „gardinio“ tipo) kiūtinam Medininkų bažnyčios link. Labai gražiai atrodo senos eglės šventoriuj. Neįprasta joms šventoriuose augti.

Kita stotelė – Turgeliai. Tokios bažnyčios galėtų pavydėti ir miestas, rašoma kelionių gide. Ir išties, didelė ji, neobarokinė. Neobarokinė? Turbūt. Fasado nišose įkomponuotos Jono Pauliaus II-jo ir Motinos Teresės skulptūros. Užėję į vidų, patenkam į trinavę erdvę. Galinės presbiterijos siena apšviesta neoninėmis šviesomis: mėlyna ir violetine.

Gatvių užrašai Turgeliuose dviem kalbom: lietuviškai ir lenkiškai. Akmenų gatvė – Kamienska ul. Pačiame miestelio centre įsikūrusi ritualinių paslaugų parduotuvė. Retoriškai klausinėju bendrakeleivių, kodėl pačiam miestelio centre stovi ji, o ne seniūnija? Turgelių seniūnija įsikūrusi kiek toliau. Tame pačiame pastate veikia ir paštas. Trispalvė prie seniūnijos susisukus aplink kotą. Vyras kopėčiomis užsilipęs ant virš įėjimo į seniūniją įtaisyto stogelio stato šventinę eglę.

Pavažiuojam iki Turgelių kapinių XIX amžiaus viduryje pastatytos, apvalios formos koplyčios. Sienos, kaip ir bažnyčios, inkrustuotos akmenukais. Šiandien čia – šarvojimo salė. Užrašas prie durų: „Dėl numirėlių šarvojimo kreiptis į Ž...“. Tas pats užrašas ir prie Medininkų bažnyčios. Kapinėse nustebina metalinių kryžių kiekis. Ir labai egzotiškai atrodančios plastmasinės gėlės ant apsnigtų kapų. Išties labai egzotiškai. Netoliese kapų – sodas. Turbūt buvusio kolūkio. Už sodo matau saulę. Klausiu savęs (ir kitų) kokia ji, kaip ją apibūdinti. Padūmavus? Taip, tai faktas. Ji padūmavus. Tačiau kokią metaforą surast? Nedrąsi? Šalta? Nedrąsi ir šalta saulė miltų spalvos danguje. Tebūnie taip.

Šąla. Eismo sąlygos sudėtingos. Privažiuojam Mažąją Merkinę. Netoliese ir šio savaitgalio kelionės tikslas – Povilo Bžostovskio dvaro (ir Respublikos centro) griuvėsiai. Didelis įspūdis. Idėja, užmojis. Gerai, kad atvažiavom žiemą. Žiemą išryškėja struktūros. Sukam ratus aplink griuvėsius. Kiek prarasties... Mūsų Lietuva, vien prarastis. Vaizduotė nuolat įsitempia atkūrinėdama tai, kas prarasta: prikuria, pripiešia, nuolat dirba. Šveicarijoj stovėtų rūmai lyg niekur nieko. Nes nepagalvoji, kad jų galėtų nebūti. Ką kalbėti apie XVIII amžių, kai XII amžiaus vienuolynai išlikę beveik nepakitę.

su žmona einam link kaimo. Kertam tiltą per Merkį. Merkys dar neužšalęs, tačiau jau nebe toks platus. Kai kur – keleto sprindžių pločio. Ant kranto sutūpusios antys. Pamačiusios mus, subėga į vandenį ir kvarksėdamos paplaukia tolyn. Mums nuėjus – sugrįžta. Kaime matyti senų pastatų. Dangė padaro nuotrauką. Seniausi kaimo gyvenamieji namai sujungti su ūkiniais pastatais, tvartais. Vieno stogas (dengtas malksnom) įlūžęs, sienos išvirtusios, kiti, nors ir nebegyvenami, vis dar laikosi. Gelbsti asbestinis stogas. Tas, su įlūžusiu stogu, primena gyvulį su sulaužytu stuburu.

Grįžtam. Dangė moja ir rodo dešinėn. Tarp medžių matyti vartai, kurių nepastebėjau, ir laukuose stovinčią koplyčią. Beveik bėgu. Taip netikėta. Visi judam link koplyčios. Dirvonuojančiam apsnigtam lauke jis atrodo monumentaliai. Žiūrim, žiūrim, ogi Kristus kažkoks pasimetęs, lyg ką blogo padaręs, kiūtina. Kažko jo skulptūrai trūksta. jai trūksta kryžiaus! Kristus neturi kryžiaus. Kažkas iš Kristaus atėmė kryžių. Svarstom, kas jį nugvelbė. Tikriausiai niekas nenugvelbė, tikėtina, kad buvo medinis ir supuvo.

Vaiskiais žandais einam į  mašiną. Pietų metas. Patys skaniausi pietūs. “Darbininkėlio” dyzeliukas tyliai kalena, šildo sėdynes, o mes kertam sumuštinius, salotas, užsigerdami arbata. Tolesnis kelionės taškas – Keturiasdešimties Totorių kaimas. Temsta. Oras apsiblausęs, draugas sako – “mistiškas“. Taip jauku mašinoj, kad nesinori išlipt. Kai vis dėlto išlipam ir einam link mečetės, dantis ant danties nesueina, taip griebia drėgnas šaltukas kūną. Trumpai pasivaikštom ir atgal į mašiną.

Viskas labai įdomu, tiesiog geri į save visokius mažmožius: storaliemienius uosius prie kelio, apsnigtus akmenis kapuose, gražiai dažytą mečetę. Totoriai, tolimų šalių gyventojai, jau šeši  šimtai metų gyvena su mumis po vienu dangumi.

Į mudviejų namus grižtam jau visai tamsoj. Sukurnam visi į vidų, o tada arbata, citrinų, imbiero ir medaus gėrimas ir… “Vanna Tallin”. Gerai pailsėjom šiandien. Ir tuo pačiu praturtėjom. Čia labai tinka Kanados "Blue grass" dainininko Gordono Lightfooto dainos žodžiai: “And I don’t need vacation in the foreign land”.