Zigmas Vitkus. Kada mūsų turtingieji išmoks gyventi išties prabangiai?

Mano senelis kadaise, apie 1989-uosius, netoli Trakų ėmė statydintis vasarnamį. Vietą išrinko jaukią: ant kalvelės, prie pušynėlio, netoli ežero. Vieta buvo nuošali ir išties graži, dar mažas būdamas ją įsimylėjau. Priešais akis – tapybiški kloniai su tolimoje mėlynuojančia pušų juosta. Dangus čia aukštas ir erdvus, ir kai vasaros pabaigoje danguje gailiai klykaudami ima ratus sukti naująją kartą išperėję suopiai, išgyveni tai, ką sunku apibūdinti žodžiais. Kažką tikrai pirmapradiško. Kaip pirmapradiškas yra gervių riksmas ankstyvą rytą paežerės pelkynuose.

Tačiau čia norėjau papasakoti ne apie šios vietos grožį, – užsiminiau tik šiaip, nesusilaikęs, pagautas sentimentų, – o apie kai ką kita, apie jos pasikeitimus. Taigi per pastaruosius dešimt metų šis nuošalus, saikingai sukultūrintas gamtos kampelis beveik nepastebimai išaugo į nedidelę gyvenvietę – su jai būdingais privalumais ir trūkumais. Šiandien čia jau stovi septynetas naujų namų ir trūnija vienas nepastatytas (paaiškėjo, kad pastarasis imtas statyti nelegaliai).

Daugelį naujųjų namų čia susirentė (jei tas žodis „susiręsti“ čia tinka) pasiturintys žmonės – įvairūs verslininkai (kas gi kitas dabar įmanytų įpirkti tokią brangią žemę?). Namai solidūs, statomi gyvenimui, o ne vasarojimui. Mes, senbuviai, kaip ir pridera, sąmoksliškai susimirksime ir toliau skeptiškai stebime aplink vykstančius pasikeitimus, kurstydami savyje nostalgijos, „senų gerų laikų“ prisiminimus. (Tikrieji čiabuviai, kaimo, įsikūrusio kalvos apačioje, gyventojai lenkai, gyvena tylų, netgi užguitą gyvenimą.) Kuo gi mes stebimės?

Daugeliu dalykų. Tačiau visų pirma naujųjų kaimynų sugebėjimu tylų ir intymų gamtos kampelį per keletą metų paversti gyvenviete, priemiesčio „sodais“, antra – nenumaldomu siekiu viską „sušukuoti“, sukultūrinti. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė (ar kaimynas, jie ten dažnai keičiasi) savo teritorijoje nugenėjo priešais namo verandą augusias pušis, kad šios nemaišytų žiūrėti į ežerą (liko žaliuoti tik pačios viršūnės), išrovė krūmus ir specialiu preparatu nusvilino žolę, kad vietoj jos pasėtų veją.

Kaip vienas iš senbuvių, stebėdamas šiuos darbus, dažnai klausiu savęs apie tokio požiūrio į aplinką motyvus. (Tikėtina, Lietuvoje panašūs procesai vyksta ir platesniu mastu.) Kodėl tūli savininkai, nelyg kokie stalinistai, siekia iš pagrindų pakeisti aplinką, užuot bandę gražiai prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išties pagyventi prabangiai – tyloje, supami kvapnaus pušų vėjo, nedideliame, „skandinaviško“ stiliaus namelyje.

Vargu ar tokią keitimo pastangą būtų galima paaiškinti noru įsigyventi, įsijaukinti, veikiau tai noras pademonstruoti galią: sau, kaimynams ir aplinkai. Parodyti, kad tu šeimininkas ir gali viską pakeisti. Kad materija, kad ir kaip priešintųsi, bejėgė prieš tave. Jei medžiai tau užstoja ežerą, jų turi nelikti (antraip nesijausi valdąs padėtį), jei žolėje pilna pušų spyglių ir kietų stiebų, reikia ją išplikinti ir pasėti veją, jei teka upeliukas, jis turi virsti kūdra.

Tačiau labiausiai stebina, kaip gražiai ir su džiaugsmu žmonės sugeba atimti iš savęs (ir kitų) gamtą, nuošalumą ir tylą (nekalbu apie keturračius, – suka ratus ir jie); tai, už ką jie pasirįžę išeikvoti tiek daug energijos, sumokėti tiek daug pinigų. Intuityviai suvokdami, jog gamta, nuošalumas ir tyla yra vertingi, jie, deja, nesugeba žengti dar vieno žingsnio – apriboti savo proletarinį įkarštį ir pagyventi išties prabangiai: tylų vakarą gerdami vyną ir girdėdami, kaip medžio kamienu striksi bukutis.

Zigmas Vitkus. O Kaunas prieš mūsų akis švytėjo kaip pasaka

Šį pavasariškai vėjuotą ir šiltą savaitgalį mano tėvai mudviem su žmona nutarė surengti ekskursiją po Kauną. Iš pradžių nuvykome į Aleksoto turgų pašniukštinėti sendaikčių, o vėliau į Aleksoto apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria plati Kauno panorama – nuo Nemuno ir Neries santakos iki Dainavos mikrorajono kaminų.

Tokios gražios Kauno panoramos nebuvau matęs (buvau čia pirmą kartą). Patvinusios upės buvo užliejusios santaką ir atrodė, tarsi miestas būtų išniręs iš vandens pasišildyti saulėje. (Nejučia prisiminiau sukilėlius, kurie 1941-ųjų metų vasarą nuo Aleksoto šautuvais pliekė į besitraukiančius raudonarmiečius.) Tačiau nukreipęs žvilgsnį žemyn kelias akimirkas žvelgiau, negalėdamas patikėti savo akimis.

Tokio kiekio šiukšlių jau seniai nebuvau matęs. Ant šlaito jų buvo tiek daug, kad plotas prieš apžvalgos aikštelę priminė sumažintą Kariotiškių sąvartyno kopiją. Ko ten tik nebuvo! Ir nuorūkų, ir popiergalių, ir butelių, ir „bambalių", ir plastikinių maišelių. Ten buvo didžiausia krūva šampano butelių kamščių. Matyti, jog ši Aleksoto aikštelė – mėgstama vestuvininkų vieta. „Stojam, stojam, mielieji, susispaudžiam.“ Ir nuotrauka gatava.

Žinoma, mano reakcijoje būta subjektyvumo. Tądien ypač norėjau susigrąžinti sau Kauną, pamatyti ir pajusti jį kitaip, suvokti jį tiek kaip urbanistinę visumą, kaip tikrą Laikinąją sostinę, miestą, kuris savo ypatingu charakteriu jaudina daugelį žmonių – tiek išvažiavusių iš Kauno, tiek jame gyvenančių, todėl artėdamas prie Aleksoto apžvalgos aikštelės buvau atviras ir nusiteikęs romantiškai. Nepaisant mano subjektyvumo, įspūdingas kiekis šiukšlių prieš mūsų akis mėtėsi objektyviai.

Kol žvelgėme į Kauną, desperatiškai bandėme fotografuotis (kėlėme fotoaparatą kuo aukščiau) ant kalno šlaito išdygo trys maždaug dešimties metų vaikai. Ir lyg niekur nieko ėmė svaidyti tuščius po visą pievą išmėtytus šampano butelius žemyn. Pokšt. Pokšt. Surikau. Atsitiktinumas: mano riksmas sutapo su policijos signalu apačioje ir balsu per ruporą. Piemenys pabėgo (dar bailūs). O aš klausiau savęs, kaip vienoje reprezentatyviausių Kauno vietų gali vykti tai, ką dabar regime...

O gal aš naivus? Gal dėl kokių nors priežasčių šios vietos neįmanoma sutvarkyti ir prižiūrėti, kad nebūtų prišiukšlinta vėl? Stovėdamas ėmiau ieškoti racionalių paaiškinimų, kad galbūt šios šiukšlės išniro po žiemos. Visi žinome tą „bjauriąją savaitę“ Lietuvoje, kai po žiemos iš po nutirpusio sniego į paviršių išlenda viskas, ką esame pridirbę per žiemą. Tačiau sniego Lietuvoje jau seniai nebėra! Vargu ar jis Kaune išsilaikė ilgiau nei kitose Lietuvos dalyse.

Tokios netvarkos priežastys slypi kitur. Ir jos turbūt labai banalios. Tačiau juk nėra neišsprendžiamos? Tai klausimas Aleksoto namų ūkiui. Jeigu nesusigriebs šios vietos sutvarkyti jie, belieka tikėtis, kad šią vietą pastebės jau greitai Lietuvoje vyksiančios švaros akcijos „Darom 2010“ dalyviai. Prisidėčiau ir aš, jei būčiau tuo metu Kaune, tačiau akcijos dieną tikiuosi eiti tvarkyti Vilniaus Trijų kryžių kalno šlaitų, kurių būklė yra labai panaši.

Nusileidę žemyn nuo Aleksoto į Senamiestį ir nužingsniavę Laisvės alėjon pasukome į Miesto sodą. Papietauti ir šnektelėti. „Noriu susigrąžinti sau Kauną", – pasakiau žmonai. Tai, ką ji atsakė, mane privertė krūptelėti, tai skambėjo kaip šiandienos ir ankstesnių susitikimų su šiuo miestu apibendrinimas. „Kaunas yra tarsi išsipildymo laukiantis pažadas", – pasakė ji. Pritariau jai iš visos širdies. Kaunas yra patrauklus miestas. Jį nori kartkartėmis atrasti.

Zigmas Vitkus. Vienu piršteliu pavasaryje

Plonas ledas lūžinėja po antino kojom, Vilnelėj, prie Tibeto skvero. Jo pati - slydinėja greta. Vienos kojos, vienu piršteliu, mes visi turbūt jau pavasaryje. 

Zigmas Vitkus. Daržas ir augalai

Antanai, kai iš ryto einu darban ir matau ilgoje Juozapavičiaus gatvėje besidarbuojančius kiemsargius, pajuntu jaukumą. Jaukumą ir pasaulio stabilumą. Jei girdžiu "džrrrr," "džrrr" (o vasarą "šššš", "šššš"), reiškia, kad gyvenam, reiškia tvarkomės, reiškia dar ne karas. Kiekvieną kartą eidamas noriu jiems padėkoti. Porą kartų bandžiau, bet nepavyko. Turbūt per tyliai ir neryžtingai dėkojau, o jie to nesitikėjo. Dar bandysiu. Šiek tiek drąsiau. O šiandien tingus klasikinis sekmadienis. Budžiu, taip sakant;) Dedu naujus tekstus (o gaivus šaltini BNS!), tvarkau seniau įdėtus, ieškau iliustracijų. Ir žinot kaip jaučiuosi? Jaučiuosi taip, tarsi dirbčiau darže. Tarsi ravėčiau, sodinčiau, laistyčiau, puoselėčiau. Kompiuterinė matrica - tai "žemė" (nenusišnekėjau?), o tekstai - "augalai". Va taip suasocijavo. O ryt, duos Dievas, sutiksiu ir daugiau daržininkų, pakirdusių iš gilaus miego:)

Zigmas Vitkus. Ne taip paprasta švęsti...

Pabėgęs nuo šventės šurmulio, nutariau užrašyt keletą minčių. Pradėsiu nuo to, kad turbūt nėra nieko beviltiškesnio už nepavykusią šventę. Nedrįsčiau sakyti, kad 2009 metų Kalėdos, kuriose šią akimirką dalyvauju, nepavyko, reikėtų sakyti taip: buvo pavykusių mizanscenų, bet visuma, ne-a. Nėra idėjos. Ir kai nėra idėjos - viskas išvirsta į išplėstinį pasisėdėjimą už stalo, akis įbedus į, banalu ir sakyti - TV.

Reikalas tas, kad tuose pat namuose (esu prie jų nuoširdžiai prisirišęs) teko dalyvauti ir pavykusiose šventėse, dėl to viską jaučiu dar skaudžiau. Turiu su kuo palygint. Sunku stebėti kaip mūsų senieji, mūsų bočiai po truputį, kiekvienais metais vis labiau, ima nesuvaldyti inertiškų, jaunųjų. Matai kaip jie gėdijasi atlikti senuosius, įprastus prieš keletą metų, ritualus. Kažko varžosi, vis prityla... Ir rankos žegnonei neryžtingai kyla ir padėka atvykusiems nuskamba tyliau. Lyg jaučiant kaltę, lyg nepasitikint... Bijant būti centru.

Tačiau centro negali nelikti. Jis turi būti. Ir kas gi atsitiko? Jį užėmė vaikai. Vaikai šiandien valdė mus visus, jie mus tiesiog užvaldė! Negalėjau patikėti, kaip jie mus tvarkė. Kaip susitelkę stūmė nuo TV, paskutinio kai kurių suaugusiųjų bandymo bent pusvalandžiui išsaugoti vakaro rimtį...

Žinot, etnologai yra pastebėję. Kai šventė tampa "vaikiška", kai joje ima dominuoti vaikai (o būtent taip mūsų atveju ir įvyko), tradicija yra jau degradavusi. Nerašyčiau viso to, jei nejausčiau, kad tai būdinga ne tik mūsų ratui, kad tai būdinga daugeliui šeimų. Viskas išvirtę į vaikų žaidimą. Jame suaugusieji tiesiog atlieka resursų skirstytojų, minimalios tvarkos palaikytojų vaidmenį.

Liūdniausia, kaip ir minėjau, pakankamai gerai šventei "potencialas" yra, bet kažkas nepavyksta, kažkas neįvyksta... Ir visos "valdžios" atidavimas vaikams, yra šio "neįvykimo" simptomas. Žinot kaip būna, kai suaugusiems nejauku, šį nejaukumą jie sublimuoja į greta lakstantį šuniuką, katytę, ar vaikiuką.

Vengčiau apibendrinimų, bet spontaniškai, privačiai sau (o dabar ir jums) sakau, kad mūsų senoliai kažko išsigando, jie bijo mūsų, jaunųjų; bijo, kad mes pas juos neatvažiuosim, kad pasijuoksim ir ima stengtis elgtis "pagal mus"... O mes elgiamės "pagal" savo vaikus:)

Siunčiu savo parašymą ir einu į svetainę gerti vyno.

Zigmas Vitkus. I do not need vacation in the foreign land

Šį šeštadienį keliavom po Vilniaus apylinkes. Keliavimo priemonė: Volkswagen Passat, kurį kartais švelniai vadiname „Darbininkėliu“. „Darbininkėlio“ įgulą sudarė keturi: aš, mano žmona Dangė, sesuo Eglė ir geriausias draugas Renatas. Kelionės maršrutas: Vilnius-Medininkai-Turgeliai-Jašiūnai-Rūdninkai-Keturiasdešimt Totorių kaimas-Vilnius.

Pirmiausia vykstam į Medininkų pilį. Snyguriuoja, „vairavimo sąlygos sudėtingos“. Aplink dykuma. „Wild East“, - sako Renatas. Tikrai. Platūs, dirvonuojantys laukai ir jais klaidžiojantis vėjas. Tik kur ne kur matyti vieniša sodyba. Štai ji – XIV amžiaus pabaigoje statyta Medininkų pilis, keletą dešimtmečių saugojusi lietuvių žemes nuo kryžiuočių. Renatas aiškina, kad jie mėgdavę pulti šia kryptim. Lipam per tvorą, nes ant vartų užkabinta spyna. Atsiduriame sienų keturkampio viduje ir imame įsivaizduoti kaip viskas atrodė „tada“, prieš 600 metų. Pasivaikščioję, pafotografavę ir palakstę (pilis – „gardinio“ tipo) kiūtinam Medininkų bažnyčios link. Labai gražiai atrodo senos eglės šventoriuj. Neįprasta joms šventoriuose augti.

Kita stotelė – Turgeliai. Tokios bažnyčios galėtų pavydėti ir miestas, rašoma kelionių gide. Ir išties, didelė ji, neobarokinė. Neobarokinė? Turbūt. Fasado nišose įkomponuotos Jono Pauliaus II-jo ir Motinos Teresės skulptūros. Užėję į vidų, patenkam į trinavę erdvę. Galinės presbiterijos siena apšviesta neoninėmis šviesomis: mėlyna ir violetine.

Gatvių užrašai Turgeliuose dviem kalbom: lietuviškai ir lenkiškai. Akmenų gatvė – Kamienska ul. Pačiame miestelio centre įsikūrusi ritualinių paslaugų parduotuvė. Retoriškai klausinėju bendrakeleivių, kodėl pačiam miestelio centre stovi ji, o ne seniūnija? Turgelių seniūnija įsikūrusi kiek toliau. Tame pačiame pastate veikia ir paštas. Trispalvė prie seniūnijos susisukus aplink kotą. Vyras kopėčiomis užsilipęs ant virš įėjimo į seniūniją įtaisyto stogelio stato šventinę eglę.

Pavažiuojam iki Turgelių kapinių XIX amžiaus viduryje pastatytos, apvalios formos koplyčios. Sienos, kaip ir bažnyčios, inkrustuotos akmenukais. Šiandien čia – šarvojimo salė. Užrašas prie durų: „Dėl numirėlių šarvojimo kreiptis į Ž...“. Tas pats užrašas ir prie Medininkų bažnyčios. Kapinėse nustebina metalinių kryžių kiekis. Ir labai egzotiškai atrodančios plastmasinės gėlės ant apsnigtų kapų. Išties labai egzotiškai. Netoliese kapų – sodas. Turbūt buvusio kolūkio. Už sodo matau saulę. Klausiu savęs (ir kitų) kokia ji, kaip ją apibūdinti. Padūmavus? Taip, tai faktas. Ji padūmavus. Tačiau kokią metaforą surast? Nedrąsi? Šalta? Nedrąsi ir šalta saulė miltų spalvos danguje. Tebūnie taip.

Šąla. Eismo sąlygos sudėtingos. Privažiuojam Mažąją Merkinę. Netoliese ir šio savaitgalio kelionės tikslas – Povilo Bžostovskio dvaro (ir Respublikos centro) griuvėsiai. Didelis įspūdis. Idėja, užmojis. Gerai, kad atvažiavom žiemą. Žiemą išryškėja struktūros. Sukam ratus aplink griuvėsius. Kiek prarasties... Mūsų Lietuva, vien prarastis. Vaizduotė nuolat įsitempia atkūrinėdama tai, kas prarasta: prikuria, pripiešia, nuolat dirba. Šveicarijoj stovėtų rūmai lyg niekur nieko. Nes nepagalvoji, kad jų galėtų nebūti. Ką kalbėti apie XVIII amžių, kai XII amžiaus vienuolynai išlikę beveik nepakitę.

su žmona einam link kaimo. Kertam tiltą per Merkį. Merkys dar neužšalęs, tačiau jau nebe toks platus. Kai kur – keleto sprindžių pločio. Ant kranto sutūpusios antys. Pamačiusios mus, subėga į vandenį ir kvarksėdamos paplaukia tolyn. Mums nuėjus – sugrįžta. Kaime matyti senų pastatų. Dangė padaro nuotrauką. Seniausi kaimo gyvenamieji namai sujungti su ūkiniais pastatais, tvartais. Vieno stogas (dengtas malksnom) įlūžęs, sienos išvirtusios, kiti, nors ir nebegyvenami, vis dar laikosi. Gelbsti asbestinis stogas. Tas, su įlūžusiu stogu, primena gyvulį su sulaužytu stuburu.

Grįžtam. Dangė moja ir rodo dešinėn. Tarp medžių matyti vartai, kurių nepastebėjau, ir laukuose stovinčią koplyčią. Beveik bėgu. Taip netikėta. Visi judam link koplyčios. Dirvonuojančiam apsnigtam lauke jis atrodo monumentaliai. Žiūrim, žiūrim, ogi Kristus kažkoks pasimetęs, lyg ką blogo padaręs, kiūtina. Kažko jo skulptūrai trūksta. jai trūksta kryžiaus! Kristus neturi kryžiaus. Kažkas iš Kristaus atėmė kryžių. Svarstom, kas jį nugvelbė. Tikriausiai niekas nenugvelbė, tikėtina, kad buvo medinis ir supuvo.

Vaiskiais žandais einam į  mašiną. Pietų metas. Patys skaniausi pietūs. “Darbininkėlio” dyzeliukas tyliai kalena, šildo sėdynes, o mes kertam sumuštinius, salotas, užsigerdami arbata. Tolesnis kelionės taškas – Keturiasdešimties Totorių kaimas. Temsta. Oras apsiblausęs, draugas sako – “mistiškas“. Taip jauku mašinoj, kad nesinori išlipt. Kai vis dėlto išlipam ir einam link mečetės, dantis ant danties nesueina, taip griebia drėgnas šaltukas kūną. Trumpai pasivaikštom ir atgal į mašiną.

Viskas labai įdomu, tiesiog geri į save visokius mažmožius: storaliemienius uosius prie kelio, apsnigtus akmenis kapuose, gražiai dažytą mečetę. Totoriai, tolimų šalių gyventojai, jau šeši  šimtai metų gyvena su mumis po vienu dangumi.

Į mudviejų namus grižtam jau visai tamsoj. Sukurnam visi į vidų, o tada arbata, citrinų, imbiero ir medaus gėrimas ir… “Vanna Tallin”. Gerai pailsėjom šiandien. Ir tuo pačiu praturtėjom. Čia labai tinka Kanados "Blue grass" dainininko Gordono Lightfooto dainos žodžiai: “And I don’t need vacation in the foreign land”.