Saulena Žiugždaitė. Troškimų mokykla

Ištrauka iš netrukus Bernardinai.lt pasirodysiančio teksto:

Benediktas XVI aiškina tai savo enciklikoje Spe Salvi: „Šv. Augustinas maldą vadina troškimų mokykla. Žmogus buvo sukurtas didelei realybei – Pačiam Dievui, kad būtų Jo pripildytas.

Bet jo širdis pernelyg ankšta tokiai dovanotai didžiai realybei. Ją rekėtų padaryti platesnę.

Тaigi Dievas, atidėdamas Savo dovaną, plečia mūsų norus; padėdamas troškimams Jis daro platesnes mūsų sielas ir, jas plėsdamas, daro taip, kad sugebėtų priimti Jį Patį.“

***

Norint ko nors prašyti, reikia to trokšti. Iš tikrųjų, ką pirmiausia daro Kristus, susitikdamas su tais, kurie turi tapti krikščionimis – priverčia juos suvokti savo troškimą: „Ko jūs ieškote?“ (Jn 1, 38). Mes turime paklausti savęs: ar iš tikrųjų norime vienybės, ar tai tik deklaracija? Taigi, reikia norėti, žinoti, Kieno prašyti ir ko prašyti.

(Maskvos arkivyskupas Pavelas Pecci)

Saulena Žiugždaitė. Šiandien šventė

Šiandien šventė. Taip, graudi, šiurpi ir širdį lyg kuo skaudžiai suspaudžianti prisiminus tų sausio dienų įtampą, baimes ir nerimą. Bet ir tikra šventė, nes dabar į ją žvelgiame iš pergalės perspektyvos, pilnutinėje šviesoje. O jeigu jos nebūtų buvę, kas tada...?

Tikriausiai jokia kita diena metuose kol kas Lietuvoje nėra išgyvenama taip vienodai intensyviai, kuomet beveik neturi abejonių, ar pašnekovas jaučia tą patį, ką ir tu.

Nes mes savo kailiu "tai" patyrėme. Tad net mūsų vaikai persismelkę tuo žinojimu, tuo skausmu, baime ir pasididžiavimu, kuriuo alsuoja jų tėvai ir seneliai, gatvės. Daug aiškinti čia nereikia. Supranta iš pusės žodžio.

Žydų Velykos tikriausiai labiausiai panašios į tokią šventę. Iš kartos į kartą perduodama žinia, apie tai, kaip Dievas prisiminė savo tautą ir MUS išvedė iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir taip tūkstančius metų, ir taip kiekviena karta, nes jei to nebūtų buvę...

Saulena Žiugždaitė. Norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada?

Pirmadienis po ilgų švenčių. Redakcijoje dalinamės įspūdžiais ir šiltai šaltais išgyvenimais. Mano mintyse dar ryškus prisiminimas apie sausio 1-sios šv. Mišių transliaciją per LTV. Transliacija tiesioginė, iš Vatikano, Mišioms vadovauja pats Benediktas XVI. Tikriausiai ne vienas ją matėte?

Įprastinė komentatorių komanda gana gražiai pasakoja, koks choras giedas, kas dalyvauja liturgijoje. Primena, kad nuostabūs vaizdai, kuriuos matome  – tai Romos šv. Petro bazilikos interjeras.

Nekantriai laukiu pamokslo. Paprastai šis popiežius visada sugeba nustebinti savo požiūriu į pasaulio aktualijas ir asmeninę žmogaus būtį, praplėsti horizontą netikėta perspektyva.

Šv. Dvasios įkvpėtas žmogus, nieko nuostabaus. Vienas iš didžiausių pasaulio intelektualų, pripažįsta ir nekrikščionys. Nebūtų tad labai neišmintinga leisti sau įsiklausyti, ką jis sako, ypač viešai, žinodamas, kad jo žodžius tradiciškai „skelbia nuo stogų“ visų penkių žemynų žiniasklaida.

Taigi, klausomės homilijos. Kuo toliau, tuo labiau jaučiasi, kad vertėjas improvizuoja. Tikriausiai yra kažkokios svarbios objektyvios priežastys, dėl kurių nacionalinės TV darbuotojai negali pasirūpinti homilijos tekstu iš anksto, jį išversti. Vertimas, ko ir norėti, išeina toks labai nuglaistytas, glaustas, be ryškesnių akcentų. Išklausiusi sutrinku, tai kągi mums norėjo pasakyti Benediktas XVI?

Gal tai vien mano asmeninė problema? Gal visa Lietuva puikiai suprato? O gal aš tiesiog per daug sureikšminu ir nežinau ko noriu? Svarbu juk šv. Mišios, tai yra, giesmės, skaitiniai. Na, jau pats faktas, kad turime transliaciją...

Visai liūdna pasidarė Mišioms baigiantis. Komunijos dalinimas užsitęsė, reikėjo užpildyti laiką - tad imama apibendrintai kalbėti apie vis dar „naująjį“ Katalikų Bažnyčios vadovą. Tikriausiai rimtai nesusimąsčius, eteryje nuskamba šabloniškas tekstas, esą šis popiežius ne toks kaip mūsų mylimas Jonas Paulius II, mažiau keliauja, mažiau reiškiasi...ir pan.

Pala pala... Bet juk balandį Benedikto pontifikatui bus jau penkeri... Žinoma, apibendrinti penkių metų pontifikatą – ne juokų darbas.

Kitas komentatorius skubiai pamėgina sušvelninti replikos „falcetą“: bet juk popiežius neseniai lankėsi Afrikoje, pasisakė užstodamas pačių silpniausiųjų teises... (Vis tik prisiminė, nudžiungu)

Kažkas pamini ir naująją encikliką, buvo girdėję apie tolimą reikalą su anglikonų bažnyčia.

Viskas.

Transliacijos pabaigoje jokio apibendrinimo, pagrindinės minties išryškinimo.

Na, tikrai nenorėčiau nieko užgauti, brangieji! Nuoširdžiai dėkoju už pašvęstą laiką ir pastangas, tačiau tiesiog norėtųsi linkėti kitą kartą nuosekliau išnaudoti nepamainomą galimybę.

Dejuojame, kad netikintys mūsų negerbia, bet ar dedame pastangų atskleisti ką gražiausio turime?

Kiek lietuvių katalikų žino, ką pabrėžia ir kur link veda Bažnyčios narius jos vadovas? Kokie svarbūs ekumeniniai poslinkiai įvyko (Pavyzdžiui, tai, kad jau garsiai kalbama apie Benedikto XVI susitikimo su Maskvos patriarchu Kirilu vietą neabetinai yra istorinės reikšmės faktas), kaip popiežius plėtoja dialogą su šiuolaikine religine ir pasaulietine kultūra? Juk mums tai įdomu!

Įdomu?!

Ką ten eiliniai žmonės, nežinau, ar daug kunigų, rengdami savo homilijas pasivargina atsiversti popiežiaus tekstus?

Žmonės – Dievo duodamos dovanos. Tiesa, jos ne vienodos. Deja, dažnai laimi inercija.

Ar jums taip neatrodo?

Saulena Žiugždaitė. Latviškas pastišas (be pretenzijų į išsamumą)

Toks minkštas, švelnus, jautriai saulėtas oras būna tik pajūry. Ryga gali juo pasigirti. Visas senamiestis jau švyti senosios Hanzos miestų šlovės atspindžiais - nors teko ne kartą išmaišyti latvių sostinės centrą, nepamačiau nei vienų pastolių akiraty.

Ryga tapo dar originalesnė, drąsi, didinga, vakarietiška... Savaitgalį dar buvo justi neseniai nušurmuliavusios Nepriklausomybės dienos iškilmių atgarsiai. Šventinis festivalis kvietė žmones džiaugtis savo Valstybe pusšimtyje renginių, miestas nusitvieskė spalvotomis iliuminacijomis, moderniomis dekoracijomis, netrūko ir įspūdingo fejerverko... 

Sekmadienį vaikštinėjome centriniu Rygos parku šalia kanalo, paskui pasukome arčiau galiūnės Mildos, kuri nepailsdama laiko iškėlusi virš galvos tris latvių žvaigždes. Pjedestalo papėdė nuklota baltai raudonais rožių kilimais. Indeliai žvakėms - tušti, regis, emocijų ne tiek ir daug.

Garbės sargyba stovi kaip nulieta. Iškilminga. Bet štai, regiu, kaip kareivėlis ima siūbuoti. Įtampa iškyla paviršiun.

Jausmas dviprasmiškas. Ką jūs čia švenčiate? Ką norite vieni kitiems pasakyti? O gal tai vienintelis būdas ištverti? Šiek tiek užsimiršti? Ateitis pati pasirūpins savimi...?

23 m. bičiulė dirba viename iš didžiųjų prekybos centrų. 25 m. brolis - bedarbis. Maistui mėnesiui abiems lieka 20 latų. Sveikatos draudimo bičiulė neturi, nes jis neprivalomas, -  paprasčiausiai tam nebelieka pinigų. Geriau juk juos pravalgyti šiandien. Sakote, gal ji neserga? Kur tau, juk darbe ir traumų būna - nemokamos atostogos irgi išeitis.

Kita jauna pažįstama  didžiųjų reformų dėka prieš pora mėnesių gavo galimybę lankyti profesinio tobulėjimo kursus, įgis sekretorės specialybę, rinkodaros pagrindus. Ne viskas taip blogai. Ką veiks po jų, nežino niekas. Išvažiuoti į Angliją ji nesuspėjo, mat, draugų paraginta pasidomėjo giliau, kas per firma ją veža...

Pragyvenimo minimumas, pasakojo žmonės, dabar apie 450 Lt.(apie 70 Latų)

Žinote, kiek kainuoja celofanas vazoninei gėlei apsukti? Ogi vos 1 latą. "Kaip devalvavo latvių valiuta" - susižvalgėme. Tačiau vėl teko gūžtelėti pečiais, kai stoties tualetas siūlė savo paslaugas už 0,20 centų (tai yra už 1 litą).

Taigi, žinok savo vietą ir savo vietas, jei tavo piniginė atitinkamai plona.

Geriau nesidairyti toliau nei senamiestis, nei tviskantis centras. Pamatysi labai skurdžių kvartalų, Dievo ir žmonių pamirštų vietų, tuščiais langais žiojėjančių namų eiles.

Pilka. Ir taip jau metų metais.

Ko gero šis kontrastas tik vienas iš latvių visuomenės atspindžių: visuomenė nėra tokia homogeniška, kaip norėtum linkėti mažai nacijai. Nesena statistika skelbė, kad rusų tautybės žmonės sudaro didesnę pusę gyventojų.

Seimo pastatas pribloškia savo didingais žibintais ir imperinio stiliaus statiniu, tačiau dėl to daugiau pasitikėjimo neįkvepia, greičiau priešingai - kažkodėl einant pro šalį darosi nejauku.

Katalikų bažnyčia, stipriausiai veikianti Latgalijoje, ne visai spėja su laiku. Miesto centre klesti maldos grupės, suteikiančios šiltą, bet laikiną prieglobstį nuo agresyvaus pasaulietiškumo gyvenime. Trūksta dvasinių vadovų, sako man viena vienolė.

Sekmadienio šv. Mišioms šv. Jokūbo katedroje patarnauja keturi klierikai. Ką slepia jų žvilgsniai? Apie kokią karjerą svajoja? Kodėl visi tokie susikaustę? Juk Kristus ir Latvijai prisikėlė!

Liuteronų Bažnyčia veikia nuosekliau, tačiau ir ji nehomogeniška: dalį sudaro vokiečių kilmės tikintieji, besiburiantys į atskirą bendruomenę. Ortodoksai patraukia tam tikrą dalį jaunų intelektualų, paliekančių net katalikų Bažnyčią, nes ten randa imponuojančių asmenybių.

Krikščionys pavydžiai žvelgia į Lietuvą, kur klesti vienuolijų, judėjimų, bendruomenių įvairovė. Kur parlamentas parėmė tradicine vadinamos šeimos koncepciją, nepilnamečių apsaugos nuo netinkamos informacijos įstatymą... Tuo tarpu Latvija baudžiasi įvesti ganėtinai liberalų privalomą seksualinį ugdymą mokyklose.

Ir dar daug kitų dalykų aštriai suskamba prisilietus.

Latvijai tikrai sunku. Tačiau man pavydu jų kažkokio vyriškumo, atkaklumo, drąsos. Neprapuls, bet dar negreit sužydės.

Grįžtu į mūsų mažutį, šiek tiek jau apsmurgusį Vilnių - euroremontas spėjo apdulkėti - bet čia man saugiau, koks puikus šis kraštas, atsigauna širdis. Kribžda mintis, gal savo turtais reiktų labiau dalintis su artimiausiais kaimynais?

Saulena Žiugždaitė. Ar jums lengva sirgti?

Man tai ne. Nors kasdien triūsiant po grakščiais ir pakylėjančiais bernardinų ansamblio skliautais, rodos, Asyžiaus neturtėlio atvirumas "sesei ligai" turėtų būti daugiau nei normalus dalykas. „Eikš, balandėle, mano gražioji...“ turėčiau giedoti. Juk neši man žinią, gerą, oi, kokią gerą žinią.

Bet tas paštininkas vis nelaiku, vis ne tada, kada jo laukčiau. Per patį gražumą, „gyvenimo“ įkarštį. Ir kodėl? ir kaip čia dabar taip?

Imi graužtis ir klausti savęs, kur ir kada ką pražiūrėjai.
Gėda prieš kitus, stipresnius už tave, kurie atlaiko daugiau streso.

Visur kalbama apie žmogui būtiną harmoniją ir pusiausvyrą, kurią štai lengvabūdiškai ėmiau ir praradau, nesusidorojau... Bet kas paskui? Kur tie stebuklingi vaistai, sugrąžinantys į tikrovę? Juk jei sergi, esi šiek tiek anomalus.

O kaip ten su ta gera žinia? Prabyla ji ne iš karto. Man tenka palaukti.

Ji daugiaplanė ir daugiabriaunė. Viena ką, man regis, pavyko joje perskaityti, tai, kad save taupyti ir tausoti vis dėl to dar nėra pati gyvenimo laimė. (Nežinau, ar aiškiai parašiau.)

O antra, silpnumo valanda yra ir tiesos valanda. Pribręsta ji skausmingai ir pamažu, lėtai išlaša lašais, kuriuos ragauji ir skanauji ne iškart. Kaskart ji ta pati ir vis nauja.

"Štai aš, siųsk mane"

Saulena Žiugždaitė. Nauja pradžia

Sveiki atvykę! Taip ilgai puošėmės ir ruošėmės, laukėme ir akis pražiūrėjome, kada gi į naujus namus galės svečiai užsukti. Gal viskas ne taip, kaip įsivaizdavome? Vadinasi, kažkas naujo. Ne taip, kaip skaitytojai tikisi? Bus proga diskutuoti ir išgirsti, ko gi. Tikiuosi, geranoriškumas ir sveikas protas paims viršų bet kuriuo atveju.

Nepaisant visų būgštavimų ir lūkesčių, nauja pradžia - viena iš nuostabiausių žmogaus patirčių.