Lina Valantiejūtė. Fiksuoju II

Ir kaip čia geriau pasakyti. Taip, kad nesikartotum ir nesubanalintum. Tik dar kartą užfiksuotum. Patirtį, jausmą, vaizdus, buvimą. Ir vasarą.

Gal kalbėti apie objektus ir vietas? Senus, apleistus dvarus užkaltais langais ir užėlusiais takais. O gal dvarus, kuriuose jau nei langų, nei durų, nei takų. Tik mūro likučiai, plytų skeveldros ir kiti radiniai, įžiebiantys draugiškus ginčus tarp bendrakeleivių archeologų. Vaizduotę nemažiau kursto ir netokie didingi, veikiau priešingai – visai kuklūs savo apimtimi ir paskirtimi mediniai gatvinio kaimo namai, klėtys. O kur dar tos keistos kapinaitės Lietuvos, o žvilgsnį išskleidus ir visos ES, paribyje. Kaimai, namai, daiktai, kurie lyg atsitiktinai pasipainioję kelyje ir papasakoję savo istoriją akimirkai tampa vaizduotės atskaitos tašku.

O gal verčiau kalbėti apie žmones? Bendrakeleivius, kuriančius bendra-būtį. Nors iš tiesų, tik nakvojančius bendrabutyje. Gal tik tą savaitgalį. Gal tik toje keistoje ir net kiek šiurpioje erdvėje, į kurią vėliau sugrįžus pusiau juokais ištariama „jaučiuosi kaip namuose“, įsikuria kažkas bendra. Erdvės prisijaukinamos, kaip ir žmonės, kurie paradoksaliai atmintyje bent jau man išlieka ilgiau, nei vaizdai, objektai ir vietos. Girdėjau sakant: „ Žmonės pamirš, ką tu sakei, jie pamirš ir tai, ką padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip privertei juos jaustis“.

Ir veikiausiai būtent todėl labiausiai norisi fiksuoti jausmus ir patirtį. Tai, kas mažiausiai pagaunama ir apčiuopiama, bet visiškai tikra. Patirties nesuklastosi, kaip ir juoko, žvilgsnio. Tikro, nes jokiai vaidybai paprasčiausiai neužtektų jėgų.

Taip befiksuodama vis iš naujo, o šią vasarą kaip niekad dažnai, atrandu jau senokai išgirstą ir vėliau patirtimi sustiprintą tiesą, kad pirmi dalykai yra pirmiausia. Nes akimirka, kai visų svarbiausias tampa klausimas, kaip į tą mažą keptuvę sutalpinti septynių žmonių vakarienę, kur rasti palapinę, kai tavoji kiaurai permirkusi upės vandenyje, ar kada pagaliau sustos kokia nors pakeleivinga mašina, yra vertingesnė už tūkstančius teorinių ir praktinių pamokų ir žinių. Nes kiekvieną kartą tai vis tiek nutinka kitaip.

(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)

Lina Valantiejūtė. Fiksuoju

Pastaruoju metu neapleidžia jausmas, kad nepaisant to, jog nuolat girdžiu, kad ir vėl tapau liūdnojo vaizdo riteriu, dar niekada negyvenau geriau. Žinau, puikiai žinau, kaip rizikinga tarti tokius žodžius. Net neabejoju, kad kada nors kils didelė pagunda juos tiesiog atsiimti. O gal kas nors sakys, kad ištarus, įžodinus, visas tokio buvimo stebuklas dingsta. Gal. Bet man yra truputį kitaip. Jei neįžodinsiu, neiščiauškėsiu, nepagausiu žodžiu – žinau, jog visa tai tiesiog išnyks. Todėl fiksuoju....

Naujas vietas ir naujus veidus. Žmones, atveriančius dar neregėtus horizontus. Keistus autobusus ir netikėtas pažintis. Senus gerus draugus naujuose kontekstuose. Klaidžius molėtus kelius ir dainas po pilnatim. Niekuo nepamatuojamą ir neįkainojamą bendrystės jausmą. Netikėtas dovanas, gražius žodžius ir naujas galimybes. Akimirkas, kurios taip pripildo, kad net išsprogdina.

Iš viso to giliai viduje atgimsta senokai pamirštas jausmas, kad esi ne tuščias, neišbaigtas ir skylėtas, bet pilnas. Ir dar nuostabiau, kai supranti, kad toji pilnatvė – ne iš tavęs. Pilnatvė, kaip malonė, kurią gauni, nes kažkada nedrąsiai to prašei ir jau net spėjai apie tai pamiršti.

Lina Valantiejūtė. Pavasaris, perrištas baltu kaspinu

Esu viena iš tų, kuriems kasmetinis „Kino pavasaris“ - didžiulė šventė. Negaliu dalintis prisiminimais iš pačių pirmųjų festivalių, bet iš paskutinių dešimties likę daug šiltų prisiminimų apie geriausius kada nors kino teatre matytus filmus. Ir apskritai tokius filmus, kurie paskui patenka į visokius mintyse sudaromus dešimtukus ar must see sąrašus. Prisiminimų apie filmus vietoj paskaitų, apie trijų keturių filmų peržiūras viena po kitos. Žodžiu, kažkur giliai pasąmonėj taip ir įsėdę, kad pavasaris = „Kino pavasaris“

Jau buvau bepradedanti galvoti, kad šiemet pavasaris apskritai neateis, o dėl užimtumo ir užsisiukimo bei rūpesčių kino šventė tiesiog praplauks pro šoną, jog atmintyje liks įrašas apie tai, kad 2010 m. ten taip ir nesudalyvavau. Ačiū mamai, kad taip nenutiko. M.Haneke "Baltas kaspinas" bei dar keli kur kas mažiau įspūdingi filmai nepaliks juodos skylės atminty. Gal net priešingai. 2010 m. pavasaris bus perrištas baltu kaspinu.

Filmas apie blogio prigimtį ir genezę, apie visuomenę, kurioje blogis ne kyla, o, regis, visada jau yra čia, net jei plika akimi juodai baltame ekrane jo ir nesimato. Jis ne gimsta, ne susiformuoja, jis - yra. Ir pasirodo, duoda apie save žinoti. Vaikiškai nekaltu pavidalu. Puritoniška, normų, iškreiptų galios santykių ir nerašytų taisyklių pilna visuomenė negali apsaugoti savęs nuo savęs pačios. Viskas, kas galima - tik užsimerkti ir naiviai tikėtis (?), kad tai baigsis. Tačiau viskas atrodo yra atvirkščiai - iškreipti santykiai iškreipia viską ir nieko nepabaigia.

„Manau, kad turiu papasakoti keistus įvykius, kurie nutiko mūsų kaime. Galbūt jie padės paaiškinti kai kuriuos dalykus, kurie dėjosi mūsų šalyje,“ - sako mokytojo balsas už kadro pačioje filmo pradžioje. Filmo pabaigoje sužinome, kad visa tai, ką matėme - Pirmojo pasaulinio karo išvakarės. Vokietija. Kurioje vos po kelių dešimtmečių baisiausiomis formomis suklesti nacizmas. Jo pasekėjais, vadovaujantis filmo logika, tampa tie jau blogį patyrę ir patys išbandę vaikai...

„Kiek pamenu, tai prasidėjo..." - skamba lyg pasakos pradžia. M.Haneke filmo atveju - tai žiaurumo pasaka be moralo, be pabaigos ir vis dar esanti taip arti kiekvieno iš mūsų.

Su pavasariu:)

Lina Valantiejūtė. Sniego skonis

Po puikiausių liaupsių žiemai ir sniegui, po nuostabių Zenekos nuotraukų žiemiškai naktinėjančiame Vilniuje, po pasakojimų apie tikrus žiemiškus džiaugsmus, patirtus braidžiojant miškais, leidžiantis nuo kalno rogėmis ir kitais tam (ne)tinkamais prietaisais, ėmiau galvoti apie sniegą. Žinojau, kad nemėgstu nei žiemos, nei sniego, nei šalčio, o labiausiai už viską nemėgstu trumpų dienų, nes esu varoma saulės baterijomis.

„Cukrinių sapnų panaktinis“ – rašo Antanas apie apsnigtą Vilnių. O aš dar negavusi jo teksto žiūrėjau į šviežiai apsnigusio miesto nuotraukas ir tikrai ištariau sau, kad štai šis vaizdas man primena...druską.

Gavusi aprašą net susijuokiau. Kam cukrus, kam druska, o kam turbūt tiesiog vienas ir tas pats sniegas...

Lina Valantiejūtė. Vieša ar privatu?

Jau kuris laikas sprendžiu dilemą. Net sakyčiau tokį viešų ir privačių interesų konfliktą. Vis dėlto, ar šis Bernardinai.lt žmonių tinklaraštis/blogas yra vieša ar privati erdvė? Giliai širdyje suvokiu ją kaip privačią, bet labai aiškiai matau, kad ji - vieša. Kažkuria prasme ji kaip kamštyje įstrigęs automobilis - viena vertus, jis atskiras, uždaras, mano. Kita vertus - visi aplinkiniai pro langus gali aiškai stebėti, ką aš toje savo privačioje erdvėje veikiu. Ir tas faktas, turiu pripažinti, gerokai koreaguoja mano elgesį.

Panašiai ir čia. Žinau, kad būdama tokia labai fragmentiška ir nekoncentruota asmenybė, linkusi į pasaulio stebėjimą, fiksavimą ir reflektavimą, tinklaraštį galėčiau pildyti nuolat. Smulkiais pastebėjimais, keistom idėjom, nugirstom frazėm, visokiomis pasaulio ir gyvenimo nuotrupomis, bet vis dėlto...

Instinktyviai jaučiu, kad jei jau rašau, tai turiu pasakyti kažką reikšmingo, išbaigto, "su mintimi". Tokio (arba taip), kad žmonėms skaityti vertėtų, o perskaičius nebūtų sugaišto laiko pojūčio.

O kaip jaučiatės ir ką manote Jūs, kiti Bernardinų žmonės ir mūsų įrašus skaitantys bei komentuojantys lankytojai?

Lina Valantiejūtė. Atostogos lapkričio Vilniuje

Pastebėjau, kad vos tik pasakau, kad štai lapkričio viduryje ėmiau ir pradėjau atostogauti, žmonės nustemba. Ir dažniausiai perklausia dviejų dalykų: ar vis dar tebeturiu darbą (ačiū Dievui vis dar turiu) ir ar manęs neužpuolė kokios nors gyvūniškos ar gyvuliškos kilmės gripo atmaina (na tos tikros ar tariamos gripą sukeliančios „kiaulės“ kriuksėjimą girdėjau tik tolumoj).

Tokia reakcija veikiausiai natūrali, nes atostogos iš karto asocijuojasi su saule, jūra, kalnais, draugais ar kelionėmis. O gal su ramiu poilsiu prie upės ar ežero, kur nors miške ar kaime. Kaip ten bebūtų, mažai kam jos asocijuojasi su lapkričio mėnesiu Vilniuje.

O aš atostogauju būtent taip. Neišskridusi niekur kur šilta ar bent jau šilčiau, nesusiplanavusi jokių įspūdingų vietinių iškylų ar svarbių susitikimų leidžiu dienas Vilniuje. Ramia sąžine ir širdimi nespirgėdama, kad jau tuoj tuoj teks lėkti atgal į redakciją, trinu kėdes VU auditorijose, palengva ne akis į žemę nudelbus, bet priešingai plačiai jas atvėrus sliūkinu senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis, skiriu pasimatymus ir į juos ateinu ne vėluodama ir uždususi nuo skubėjimo, bet vos vos per anksti, kad spėčiau „įsikomfortinti“. Vakaroju su knyga (tai kas, kad vis dar ne grožine. Ateis laikas ir joms, šventai tuo tikiu), nes žinau, kad galėsiu įsimiegoti kiek širdis geidžia.

Paradoksalu, bet man smagu, kai atostogos vyksta toje pačioje erdvėje, kur ir kasdienis mano gyvenimas. Gera, kai iš kasdienybės erdvių gali ne ištrūkti, pabėgti ir išsiplėšti (kas taip pat labai smagu ir prasminga), bet tarsi iš naujo prisiliesti prie to, ką kasdien veiki, (pa)tiri, (pra)eini ir visa tai pamatyti kitomis akimis. Ir rudens rutina ima atrodyti visai ne rutiniškai.

P.S. Beje, labai panašiu metu atostogavau ir pernai. Taip pat Lietuvoj, taip pat Vilniuj. Ir tos keistos atostogos man liko vienu gražiausių darganoto rudens prisiminimų...

Lina Valantiejūtė. Ketvirtadienio vakarą...

Žinau, žinau, kad ketvirtadienio vakarą visi redakcijos žmonės prigulę prie kompiuterių ekranų laukė "didžiojo sprogimo" - t.y. mūsų naujosios versijos paleidimo. Ir aš buvau tarp jų, ir aš vis spaudžiau F5 ir vis laukiau, kada atversime naujųjų namų duris.

Viskas vyko sklandžiai, svečiai į naujus namus ėjo pamažėl, durų neišlaužė ir užėję atsargiai dairėsi. Vieni pasigedo senųjų sienų spalvų ir jaukių baldų, kiti gyrė už drąsą ir džiaugėsi galintys lengviau kvėpuoti, nes naujieji namai kur kas erdvesni.

O aš... Aš tą naktį naujuose namuose taip ir neradau savo lovos. Užmigau kažkur Europos vidury. Nors prisiekiu, visų labiausiai tą naktį aš norėjau būti štai čia:

Prie Brandenburgo vartų koncertavo airių rokeriai U2

U2 koncertas man vis dar svajonė. Viena iš tokių, kurios tikrai gali išsipildyti, ir žinau, kad vieną dieną taip bus. Tik reikia sulaukti. O šį ketvirtadienį manęs veikiausiai labiau reikėjo čia :")