Lina Valantiejūtė. Sniego skonis

Po puikiausių liaupsių žiemai ir sniegui, po nuostabių Zenekos nuotraukų žiemiškai naktinėjančiame Vilniuje, po pasakojimų apie tikrus žiemiškus džiaugsmus, patirtus braidžiojant miškais, leidžiantis nuo kalno rogėmis ir kitais tam (ne)tinkamais prietaisais, ėmiau galvoti apie sniegą. Žinojau, kad nemėgstu nei žiemos, nei sniego, nei šalčio, o labiausiai už viską nemėgstu trumpų dienų, nes esu varoma saulės baterijomis.

„Cukrinių sapnų panaktinis“ – rašo Antanas apie apsnigtą Vilnių. O aš dar negavusi jo teksto žiūrėjau į šviežiai apsnigusio miesto nuotraukas ir tikrai ištariau sau, kad štai šis vaizdas man primena...druską.

Gavusi aprašą net susijuokiau. Kam cukrus, kam druska, o kam turbūt tiesiog vienas ir tas pats sniegas...

Lina Valantiejūtė. Vieša ar privatu?

Jau kuris laikas sprendžiu dilemą. Net sakyčiau tokį viešų ir privačių interesų konfliktą. Vis dėlto, ar šis Bernardinai.lt žmonių tinklaraštis/blogas yra vieša ar privati erdvė? Giliai širdyje suvokiu ją kaip privačią, bet labai aiškiai matau, kad ji - vieša. Kažkuria prasme ji kaip kamštyje įstrigęs automobilis - viena vertus, jis atskiras, uždaras, mano. Kita vertus - visi aplinkiniai pro langus gali aiškai stebėti, ką aš toje savo privačioje erdvėje veikiu. Ir tas faktas, turiu pripažinti, gerokai koreaguoja mano elgesį.

Panašiai ir čia. Žinau, kad būdama tokia labai fragmentiška ir nekoncentruota asmenybė, linkusi į pasaulio stebėjimą, fiksavimą ir reflektavimą, tinklaraštį galėčiau pildyti nuolat. Smulkiais pastebėjimais, keistom idėjom, nugirstom frazėm, visokiomis pasaulio ir gyvenimo nuotrupomis, bet vis dėlto...

Instinktyviai jaučiu, kad jei jau rašau, tai turiu pasakyti kažką reikšmingo, išbaigto, "su mintimi". Tokio (arba taip), kad žmonėms skaityti vertėtų, o perskaičius nebūtų sugaišto laiko pojūčio.

O kaip jaučiatės ir ką manote Jūs, kiti Bernardinų žmonės ir mūsų įrašus skaitantys bei komentuojantys lankytojai?

Lina Valantiejūtė. Atostogos lapkričio Vilniuje

Pastebėjau, kad vos tik pasakau, kad štai lapkričio viduryje ėmiau ir pradėjau atostogauti, žmonės nustemba. Ir dažniausiai perklausia dviejų dalykų: ar vis dar tebeturiu darbą (ačiū Dievui vis dar turiu) ir ar manęs neužpuolė kokios nors gyvūniškos ar gyvuliškos kilmės gripo atmaina (na tos tikros ar tariamos gripą sukeliančios „kiaulės“ kriuksėjimą girdėjau tik tolumoj).

Tokia reakcija veikiausiai natūrali, nes atostogos iš karto asocijuojasi su saule, jūra, kalnais, draugais ar kelionėmis. O gal su ramiu poilsiu prie upės ar ežero, kur nors miške ar kaime. Kaip ten bebūtų, mažai kam jos asocijuojasi su lapkričio mėnesiu Vilniuje.

O aš atostogauju būtent taip. Neišskridusi niekur kur šilta ar bent jau šilčiau, nesusiplanavusi jokių įspūdingų vietinių iškylų ar svarbių susitikimų leidžiu dienas Vilniuje. Ramia sąžine ir širdimi nespirgėdama, kad jau tuoj tuoj teks lėkti atgal į redakciją, trinu kėdes VU auditorijose, palengva ne akis į žemę nudelbus, bet priešingai plačiai jas atvėrus sliūkinu senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis, skiriu pasimatymus ir į juos ateinu ne vėluodama ir uždususi nuo skubėjimo, bet vos vos per anksti, kad spėčiau „įsikomfortinti“. Vakaroju su knyga (tai kas, kad vis dar ne grožine. Ateis laikas ir joms, šventai tuo tikiu), nes žinau, kad galėsiu įsimiegoti kiek širdis geidžia.

Paradoksalu, bet man smagu, kai atostogos vyksta toje pačioje erdvėje, kur ir kasdienis mano gyvenimas. Gera, kai iš kasdienybės erdvių gali ne ištrūkti, pabėgti ir išsiplėšti (kas taip pat labai smagu ir prasminga), bet tarsi iš naujo prisiliesti prie to, ką kasdien veiki, (pa)tiri, (pra)eini ir visa tai pamatyti kitomis akimis. Ir rudens rutina ima atrodyti visai ne rutiniškai.

P.S. Beje, labai panašiu metu atostogavau ir pernai. Taip pat Lietuvoj, taip pat Vilniuj. Ir tos keistos atostogos man liko vienu gražiausių darganoto rudens prisiminimų...

Lina Valantiejūtė. Ketvirtadienio vakarą...

Žinau, žinau, kad ketvirtadienio vakarą visi redakcijos žmonės prigulę prie kompiuterių ekranų laukė "didžiojo sprogimo" - t.y. mūsų naujosios versijos paleidimo. Ir aš buvau tarp jų, ir aš vis spaudžiau F5 ir vis laukiau, kada atversime naujųjų namų duris.

Viskas vyko sklandžiai, svečiai į naujus namus ėjo pamažėl, durų neišlaužė ir užėję atsargiai dairėsi. Vieni pasigedo senųjų sienų spalvų ir jaukių baldų, kiti gyrė už drąsą ir džiaugėsi galintys lengviau kvėpuoti, nes naujieji namai kur kas erdvesni.

O aš... Aš tą naktį naujuose namuose taip ir neradau savo lovos. Užmigau kažkur Europos vidury. Nors prisiekiu, visų labiausiai tą naktį aš norėjau būti štai čia:

Prie Brandenburgo vartų koncertavo airių rokeriai U2

U2 koncertas man vis dar svajonė. Viena iš tokių, kurios tikrai gali išsipildyti, ir žinau, kad vieną dieną taip bus. Tik reikia sulaukti. O šį ketvirtadienį manęs veikiausiai labiau reikėjo čia :")