Antanas Šimkus. Žvilgsnis į monitorių

Hm, jei į monitorių žvelgtum tik darbo valandomis, kažin ar dabar su šiokia tokia ironija konstatuotum, kad nieko negali padaryti, jog į jį žvelgtum tik darbo valandomis...

O klausymu irgi apsirūpinęs. Ir ne vienas. Štai ketvertas redakcijos žmonių vienoje patalpoje, ir visi su masyviom ausinėm... Kažkada buvo taikliai pastebėta: „Kiek daug meškučių.“ Neabejoju, kad didesniuose kolektyvuose tai atrodo dar įspūdingiau...

Kartą, toje pačioje redakcijoje dingus elektrai, ėmė cypti ir kvykčioti keleto kompiuterių „upsai“ vienu metu. Tarsi nešertos jūrų kiaulytės, pagalvojau. Taip gaila pasidarė. Nepamenu, kad kada tikros jūrų kiaulytės būčiau šitaip gailėjęs...

O kitur? Nešiojamas kompiuteris vis dažniau ropščiasi į lovą. Televizorius nepastebimai įsitaiso pastarosios kojūgalyje ir tampa patogiausiais migdomaisiais. O garsiausias žadintuvas gyvena mobiliajame telefone, kuris kiaurus metus retai pasitraukia nuo tavęs toliau kaip per pusmetrį.

Po kurio laiko imi stebėtis, neradęs artimojo savo, vėlų vakarą palinkusio prie klaviatūros. Panašiai, kaip ir jis, neaptikęs vidurdienį tavo pėdsakų elektroniniame pašte, su nerimo gaida balse klausia: „Kur tu šiandien buvai, nemačiau tinkle? Gal kas atsitiko?“

Nieko neatsitiko. Turbūt neatsitiks ir rytoj. Ne. Tiesiog kažkas nenumaldomai keičiasi. Ekrano žydrynė intensyvesnė nei dangaus. Tad nuo jos kartais skauda akis.

Ir jei užsimerkti būtų taip paprasta...

Antanas Šimkus. Palengvėjimas: žaidimas E2-E4 atidėtas

Rytais pasitaiko išklausyti radijo. Prieš porą dienų, girdėdamas vieną diskusiją, visiškai įsitikinau, kad noriu, jog Vilnius būtų tik Lietuvos sostinė. Ne Europos kultūros, ne Pasaulio knygų, o tik mūsų šalies. Ir tų pareigų Vilniui pakanka. Jau nekalbant apie savivaldos problemas.

Su siaubu klausausi žinių, kaip norima šį miestą paversti žemyninės ar net planetinės kultūros centru. Lengviau atsidusau, kai leidėjai ir jų bendražygiai šiaip ne taip įtikino savivaldos politikus kuriam laikui atidėti tokią iniciatyvą ir paskubom neręsti popierinių sostų. Ačiū. Vieniems už sveiką protą ir gebėjimą įtikinti, antriesiems, kad apribojo ambicijas, kurių jau sveikomis nebepavadinsi.

Nes pagrindinius iniciatorių ketinimus įmanoma suprasti maždaug taip: „Gal paverskim miestą ir šachmatų sostine? A? Tarpplanetinis šachmatų turnyras „Vilnius 2012“? A? Kodėl gi ne? Nėra įrodyta, kad ateiviai iš kosmoso lankosi mūsų mieste? Įrodysim. Kiek reikės marsiečių, tiek ir atskraidinsim. Jie nemoka žaisti šachmatais? O ką ten žaisti? E2-E4, o paskui – kaip Dievas duos… Įsteigsim fondą, išmokysim. A?“

Nežinau... Gal nesugebu gerai žaisti šachmatais, ir dėlto bent man artimiausią penkmetį nereikia didžiulio kultūros projektų ir projektuotojų biuro. Pakaks Vilniaus, kuriame tiesiog gera gyventi ir yra ką veikti be šabloniškų frazių kartojimo iš Ostapo Benderio žodyno.

Paskui, tiems didingiems projektams liepsnojant, būna skaudu žiūrėti į dūmus. Užstoja visą Lietuvos padangę. Vieni pakursto, antri gesina, treti žiūri. Ketvirti ateina į gesinimo pabaigą ir džiaugiasi, kad sudegė ne viskas. Penkti kaip tik dėl to pyksta.

O paprastam vilniečiui tiesiog graužia akis ir norisi sudegti iš gėdos. Atsikvėpkim lengviau, kol galim. Iki naujos iniciatyvos.

P.S. Bet dėl viso pikto paklauskite savęs: „Ar moki žaisti šachmatais? A?“

Antanas Šimkus. Dar toliau

Žinoma, jau galėtume išsikviesti taksi, bet geriau išsikvieskime pasaką. Už tų durų – naktinis miestas. Giliuos kiemų šuliniuos neatsispindi žvaigždės. Vienas kitas šviečiantis daugiaaukščio langas – nesuvokiamas domino, tamsių kaladėlių akys.

Ties gatvių kampu žieminis beržas – lyg ištryškęs fontanas, ir medinis vanduo šakelių čiurkšlėm krenta atgal į sušalusį grindinį.

Ten toliau, tamsoje, lyg nuskendusio dvaro likutis – varpinė. Jos varpai vis dar budi ir laukia. Tyla įsigėrus variniuos balsuos. Budi ir laukia. Geresnių laikų.

Klausi, kas toliau? Na, kas gali būti dar toliau, nei geresni laikai? Blogesni laikai? Aš ir tu? Nežinau, bet varpai vis dar budi ir laukia. Ar ne metas skambinti?

„Alio, norėtume taksi...“

Antanas Šimkus. Šiandien ir vėl sėja

Oranžinis apelsinas pasirodo, išnyksta, vėl pasirodo ir vėl išnyksta tarp didžiulių sniego krūvų. Tai kiemsargis lankstosi šio ryto baltojo aukso kasyklose.

Į jo aitrios spalvos liemenę gano akis visi mobilūs daugiabučio gyventojai: kuo daugiau ploto bus nugrandyta, tuo didesnė tikimybė, kad tos vata apaugintos metalo ir plastiko kaugės pavirs automobiliais ir išsikrapštys iš kiemo.

Net tas siaubingas garsas – džrrr, džrr, džrr – ryto duoklę sapno karalystei atiduoti mėgstančių miesčionims jau nebe toks baisus, gal net melodingas pažadas: ryšys su pasauliu bus atkurtas.

Kiemsargis stabteli atsipūsti. Ne mechaninis vis dėlto... Užsirūko. Žiūri kažkur viršum stogų... Paskui ima kibirą – saujomis bers smėlį ir druską. Šiandien ir vėl sėja.

Antanas Šimkus. Reminiscencija

Šį sausį įsiminsiu dėl to, kad jis buvo panašus į vaikystės sausį. Girgždėjo plūkta sniego asla po kojom. Eidamas per kiemą, užuosdavau silpną kūrenamos anglies kvapą. Toks tvyrodavo virš miestelio, kuriame lankiau pradinę. Speigas ne sykį apkaišė lankomų namų langus šaltgėlėm.

O kai kurių nuolatos kelyje į darbą sutinkamų eglių, apsitūlojusių baltais sniego kailiniais, nė nebepavykdavo atpažinti. Taip ir sveikinausi, kaip su kilmingom dvaro poniom – iš tolo, nedrįsdamas prieiti. O ir kaip prieisiu, kai tokie balti, kilimai aplink, tokios pusnys, pušnys – dar numindysiu savo batais. Palūkėsiu pavasario, kai viskas taps tamsiai žalia ir aišku. Bet kol kas...

Žinai, pirmąsyk po ilgesnio laiko norėčiau, kad tas šviesus sausio švarumas, purumas dar pabūtų. Gal tiesiog dėl to, kad buvau primiršęs – pirmieji metų mėnesiai yra besižnaibantys, išdykaujantys šalčio vaikai, užkrečiantys savo noru išaugti... O gal dėl to, kad to sausio vaiskumo taip trūksta žodžiuose. Akyse.

Šį tą iš metų pradžios norėčiau pasiimti atminimui. Deja, nieko už tai nepalikdamas, išskyrus patį atminimą. Na taip, ir tą brydę. Tokį pokreivį brūkšnį per ankstyvųjų paryčių sniegą iš namų per kiemą vaikystės link. Kol dar neprasidėjo atlydys.

Antanas Šimkus. Lesyklėlė

Po ilgesnio laiko dirstelėjau savo į elektroninio pašto skrynutę. Pastebėjau, kad „šventinių institucinių“ sveikinimų srautas peraugo į grėsmingą potvynį, ir jau nebe skrynutės reikia, o skrynios, gal net konteinerio...

Iš karto supratau – jei nieko nedarysiu, dar truputėlis, ir skrynutė sprogs. Pirmoji mintis – na, ir tegu sau... Antroji, kažin ar geresnė už pirmąją – viską ištrinsiu, viską viską... Tuoj ateis trečioji mintis, be abejo, visa tai paversianti kompromisu, bet tegul tai būna paskui...

O kol kas pasvajosiu, kad nuo rytojaus laiškus ir atvirukus rašysiu tik ant popieriaus, tokius tikrus, tokius tiesius sveikinimus kreiva rašysena. Su kai kuriais brangiais artimais ir ryt susitiksiu, paspausim rankas – taip seniai nesimatėm. Kai kam paskambinsiu mobiliuoju, pakalbėsiu ką nors mobilaus. Išklausysiu ne mažiau entuziastingų apie..

Apie „sveiki sulaukę“ ir „laimingų naujųjų“, žinoma. O paskui bus tik daugtaškiai lyg trupiniai lesyklėlėje... Juos išles zylės.

Kaip ir visą mūsų būsimą laiką kas nors išlesa. Galima tuo džiaugtis, galima liūdėti. Stengiuosi džiaugtis. Nes kol nors vienas trupinėlis dar lesyklėlėje liko, yra tikėjimo, kad kam nors jo prireiks...

Antanas Šimkus. Mintys, Linutės mintis perskaičius

Man irgi sukyla minčių – o koks turėtų būti tas tinklaraštis, kuriame pasirašau ir vardu, pavarde?

Ar gąsdina ta pataisa – „mano“, bet „visiems“? Aišku, kad gąsdina.

Gal ir dėlto šiek tiek esu linkęs palūkėti, prieš raštiškai paleisdamas spontanišką mintį. Bet nemanau, kad tai gerai. Galima būtų paprasčiau rašyti žodžius, už kuriuos galiu pasirašyti. Vardu ir pavarde.

Jei visi nuosekliai laikytųsi „perfekcionistinės“ linijos, tinklaraštis kaip toks netektų prasmės - išvis nebūtų prasmės rašyti.

Pavyzdžiui, man labai įdomu skaityti, kas talpinama „Bernardinų žmonėse“. Ir nebūtinai išvinguriuota viskas iki „barokoko“ turi būti. Juk yra įvairių žmonių, įvairių raiškos būdų. Tai ir yra puiku.

Svajonė: tiesiog – šoktelėjo mintis, ir užfiksavau. Ir paleidau. Ir skrenda. Ir gerai.

Ale gi baisu, ims ir šleptels žemėn:-) Visiems matant... Kokia gėda, kokia gėda;-) Vai vai vai...

Linkėjimai!

Antanas Šimkus. Šveicariškas motyvas

Prieš maždaug dvidešimt metų turėjau peiliuką. Net neatmenu, kas padovanojo. Neatmenu, ir kokiam šabakštyne pamečiau. Bet pamenu, kaip tą peiliuką pavadino. Šveicariškas. Toks mielas, sulankstomas, raudonkriaunis, telpantis į priekinę marškinių kišenėlę. Tačiau svarbiausia – jis turėjo gausybę dalių, kurias buvo galima naudoti, jei sugalvodavau joms paskirtį. Nebuvau labai linkęs krapštyti su tuo peiliuku praktiškai. Užtat teoriškai tai suteikdavo peno apmąstymams.

Vis pasvarstydavau, kam tam šveicarui, pavyzdžiui, tiek plonyčių neaiškios paskirties geležčių šonuose? Juk yra pagrindinė – aštri – viskam pjauti. Na, gal dar reikalingas atidarytuvas limonadui (dabar jau ir tas niekam netiktų), iš bėdos – kamščiatraukis. Mačiau, kartais juo mandagūs vyrai moterims kokį vyno butelį atkemša...

Bet labiausiai tas peiliukas patikdavo tada, kai išlankstydavau visas įmanomas jo dalis. Jis būdavo panašus į kažką... Lyg nebaigtas mechaninis ežys, lyg aplankstytų adatų prismaigstyta siuvimo pagalvėlė, lyg pusiau nudžiūvusi eglutė, lyg...

Nežinau, jei man reikėtų nusakyti nieką, jį nusakyčiau panašiai... Turbūt taip ir turi atrodyti peiliukas, kuriuo nebegali pjauti. Kodėl jį prisiminiau?

Kartais, dirbdamas su tinklalapiu, jaučiuosi panašiai – visas išsilankstęs į visas puses, atšipusiais žodžiais, tik kamščiatraukis vietoj vienintelio smegenų vingio. O gal ten, o siaube, net ne smegenų vingis, o tiesiog kiaulės uodegėlė, jei jau gripo vaidulams pagarbą su visa žiniasklaida atidavinėjame?.. Nežinau.

Tiesiog kartais norėčiau jaustis ne tuo išsilanksčiusiu šveicarišku peiliuku, o, tarkim, šveicarišku laikrodžiu. Juk pastarieji labai tikslūs ir patikimi, ar ne? Eina ir eina sau. Rodos, jiems nė motais, kad jau vakarėja.

Eina ir eina.

Antanas Šimkus. Saulėtai (vietoj atsakymo)

Ankstyvo pirmadienio ūkanos – pro virtuvės langą matosi tik dulsva gatvės žibinto akis. Visa kita – tamsa. Numanomi kontūrai. Menami prisiminimai. Atrastos šalys. Prarastos. Laikas, apie kurį nežinia ką pasakyti. Kad jo nebuvo? Hm... Na, taip. Tačiau ir tuo metu kažkas laikė. A... tai, vadinasi, buvo?..

Savaitgalį peržiūrinėjau popierius. Šūsnys, pusnys, susmegusios ant grindų. Dulkės ir raidės. Užrašai, įrašai, perrašai. Tvarkos paieškos, o gal greičiau atsakymo paieškos, tokia mini ekspedicija savo vidinei netvarkai apibūdinti. Ir ką? Na, grįžau iš tos kelionės gyvas... Kas liko? Ai, nieko... Nebent atsinaujino senas supratimas, kad visa yra labiau dulkės nei raidės.

O dar vakar vaikštinėjome po Vingio parką. Popiet lapkritis netikėtai švystelėjo saulę į dangų – pilni takai besišypsančių žmonių. Nuoširdžiai besišypsančių. Jokių kaukių, jokių ligų. Štai ko tiek laiko trūko. Saulės. Et, kad taip dar truputį ir šiandien pavaikščioti. Sau. Lėtai.

Saulėtai.

Antanas Šimkus. Sporčiuks

Nedaug išmanau apie didįjį sportą. Kažin ar įžvelgčiau, kokiam šešėlyje slapstosi mažasis. Bet kai Bernardinai.lt komentaruose užsimenama, jog trūksta sporto skyriaus, norisi energingai palinkčioti galva.

Taip, taip, ir man trūksta. Kartais toks ilgesys apima – kaip tą netikėtai vidurvasary susirgusį ligoniuką, kuris priverstas gulėti lovoje, kai kieme girdėti dunksintis kamuolys ir šūkaujantys žaidėjai.

Aišku, kai pakeitėme išvaizdą ir padaugėjo skyrių skirsnelių, jau dabar nepakanka profesionalo atskyrio, kad viską, ko norime, aprėptume. Ir artimiausiu metu turbūt kolektyviai pajėgtume aprašinėti tik vieną sporto šaką – nesibaigiantį darbų maratoną. Na, gal dar apie kiek netikėtai, bet logiškai beišformuojamos stalo futbolo lygos peripetijas. Tačiau ateity? Gal iš tikrųjų vertėtų?

Kas būtų, jei, tarkim, po dvejų metų, 2011-aisiais, Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato metu skyriaus „Sportas“ neturėtume?

Mums labai pasisektų, jei lietuviai įveiktų kuriuos nors varžovus daugiau negu 50 taškų skirtumu. Paslapčia įkrautume į skyrelį „Šypsenos“ ir nesuktume galvos. Jei rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra pasakotų apie pergalės receptą, galėtume iš bėdos patalpinti prie kitų receptų skyriuje „Skanaus“. Žinias apie krepšininkų fizinę parengtį rastume lentynėlėje „Sveikata“. Gal netgi kokią skambią pergalę galėtume įdėti politikos skyriun. Jei laimėtume per stebuklą, mažu šiaip taip įsiprašytume „Religijon“. Bent vienas rungtynes leidus žaisti senojoje Kauno sporto halėje, rezultatus įrašytume „Architektūros ir kultūros paveldo“ rubrikoje prie „Kultūros“... Žinoma, kiek perlenkiu.

Tačiau rimtai. Trūksta. Na, gal nebūtinai tokio didelio skyriaus kaip laikraščio „Sport-Ekspress“ paklodės – užtektų mažo mažulyčio skyreliuko. Gal ir svajonė... Bet vis tiek. Ir vardą galėtume duoti jam mažybinį – „Sporčiuks“.