Antanas Šimkus. Nelijo

Šiandien nelijo. Lyg pelėsis įsimetė į priemiesčio balsyną. Nusičiaudo pravažiuodamas vakarinis autobusas, jam kostelėdamas atitaria šuva už keleto kiemų. Pakyla dulkių kamuolys, palengva persiropščia per pakelės griovį į sodą ir išnyksta obelų lapijoje.

Šiandien nelijo. Kažkodėl prisimenu prieš keliolika metų įvykusį vasaros vakarą. Gal dėl to, kad iš ten čirškiantys žiogai garsesni už nūdienos. Aplink, išskyrus svetimus aidus, nėra nieko, nieko ir nieko. Turbūt tai ir norėjau nutylėti, baigiantis dienai. Iš to nutylėjimo ir užrašiau.

Šiandien nelijo. Televiziniai sinoptikai tampa vis svarbesni, ir skvarbesni jų žemėlapiai neša didžiąją žinią apie didžiuosius pokyčius. Žodžių skiautės sklendžia žemyn, nugula grindis, kilimus ir baldus – dulkės, dulkės, dulkės. Kartais oras teka kaip vanduo – mažyčiai sūkuriai, atkartojantys namų kontūrus, plukdo pasroviui tave, mane – dulkės, dulkės.

Šiandien yra... Taip, taip, žinau. Rytoj yra šiandien. Nelijo.

Antanas Šimkus. Pėdsakai ore

Nepamenu, kuris pasakė, kad viskam pradžia yra oras. Gal ir ne viskam, tačiau pritariu – daug kam.

Būna dienų, kai viskas tvyro ore. Tvankiuose butuose ūžia ventiliatoriai ir pro atdarus langus į gatvę sklinda aromatizuoti balsai iš muilo operų. Asfaltas kas valandą vis tamsesnis, kaip ir tavo marškinėliai – kaitina.

Gertum orą gurkšniais, jei būtų gaivus. Bet jis drumstas ir dvelkia pelkių dumblu. Pačiame miesto vidury dairaisi, ar neatidunda dar debesų kaimenė, ar neatgina dar... Kažkur lyg girdėjosi tie tamtamai. Tam tam, tam tam tam... Vis prošal, prošal.

Neatsargus balkoninio skersvėjo judesys atverčia primirštą kvapų dienoraštį – kažkur netoliese kažkas užsirūko, pro cigaretės dūmų voratinklį prasiskverbia kitoje pusėje džiaustomų skalbinių kvapas, o pastarąjį stelbia beveik užtroškusių tuopų aitra. Verskime, praverskime lapą, kitą...

O paskui iš viršaus pliūpteli, šniokščia, teška, ir po kojom atsispindi visa, ką kadaise jau tareisi matęs ten, aukštai – medžių vainikai, daugiabučių bestogės, išblaškyta debesijos karalystė – rodos, niekam nereikalinga, o žiūrėtum valandų valandas.

Ypač į tą tirpstančią lėktuvo drūžę, taip primenančią sudilusį dviračio padangos pėdsaką. Ir taip norėtųsi, kad išliktų, kol alsuojam. Ir dar truputį.

Antanas Šimkus. Beveik

Alyvos jau beveik nužydėjo. Už lango tokia kalendorinė beveik vasara. Redakcijoje beveik tuščia. Beveik rimtai svarstau, kas ateityje laukia humanitarų, jei puolami laivai, gabenantys humanitarinę pagalbą? Beveik džiaugčiausi, jei jų niekas nelaukia.

Kas belieka? Nebent praregėjimas – kad nužydėjus alyvoms netruks ateiti alyvinių obuolių metas. Na, beveik netruks.

Antanas Šimkus. Žvilgsnis į monitorių

Hm, jei į monitorių žvelgtum tik darbo valandomis, kažin ar dabar su šiokia tokia ironija konstatuotum, kad nieko negali padaryti, jog į jį žvelgtum tik darbo valandomis...

O klausymu irgi apsirūpinęs. Ir ne vienas. Štai ketvertas redakcijos žmonių vienoje patalpoje, ir visi su masyviom ausinėm... Kažkada buvo taikliai pastebėta: „Kiek daug meškučių.“ Neabejoju, kad didesniuose kolektyvuose tai atrodo dar įspūdingiau...

Kartą, toje pačioje redakcijoje dingus elektrai, ėmė cypti ir kvykčioti keleto kompiuterių „upsai“ vienu metu. Tarsi nešertos jūrų kiaulytės, pagalvojau. Taip gaila pasidarė. Nepamenu, kad kada tikros jūrų kiaulytės būčiau šitaip gailėjęs...

O kitur? Nešiojamas kompiuteris vis dažniau ropščiasi į lovą. Televizorius nepastebimai įsitaiso pastarosios kojūgalyje ir tampa patogiausiais migdomaisiais. O garsiausias žadintuvas gyvena mobiliajame telefone, kuris kiaurus metus retai pasitraukia nuo tavęs toliau kaip per pusmetrį.

Po kurio laiko imi stebėtis, neradęs artimojo savo, vėlų vakarą palinkusio prie klaviatūros. Panašiai, kaip ir jis, neaptikęs vidurdienį tavo pėdsakų elektroniniame pašte, su nerimo gaida balse klausia: „Kur tu šiandien buvai, nemačiau tinkle? Gal kas atsitiko?“

Nieko neatsitiko. Turbūt neatsitiks ir rytoj. Ne. Tiesiog kažkas nenumaldomai keičiasi. Ekrano žydrynė intensyvesnė nei dangaus. Tad nuo jos kartais skauda akis.

Ir jei užsimerkti būtų taip paprasta...

Antanas Šimkus. Palengvėjimas: žaidimas E2-E4 atidėtas

Rytais pasitaiko išklausyti radijo. Prieš porą dienų, girdėdamas vieną diskusiją, visiškai įsitikinau, kad noriu, jog Vilnius būtų tik Lietuvos sostinė. Ne Europos kultūros, ne Pasaulio knygų, o tik mūsų šalies. Ir tų pareigų Vilniui pakanka. Jau nekalbant apie savivaldos problemas.

Su siaubu klausausi žinių, kaip norima šį miestą paversti žemyninės ar net planetinės kultūros centru. Lengviau atsidusau, kai leidėjai ir jų bendražygiai šiaip ne taip įtikino savivaldos politikus kuriam laikui atidėti tokią iniciatyvą ir paskubom neręsti popierinių sostų. Ačiū. Vieniems už sveiką protą ir gebėjimą įtikinti, antriesiems, kad apribojo ambicijas, kurių jau sveikomis nebepavadinsi.

Nes pagrindinius iniciatorių ketinimus įmanoma suprasti maždaug taip: „Gal paverskim miestą ir šachmatų sostine? A? Tarpplanetinis šachmatų turnyras „Vilnius 2012“? A? Kodėl gi ne? Nėra įrodyta, kad ateiviai iš kosmoso lankosi mūsų mieste? Įrodysim. Kiek reikės marsiečių, tiek ir atskraidinsim. Jie nemoka žaisti šachmatais? O ką ten žaisti? E2-E4, o paskui – kaip Dievas duos… Įsteigsim fondą, išmokysim. A?“

Nežinau... Gal nesugebu gerai žaisti šachmatais, ir dėlto bent man artimiausią penkmetį nereikia didžiulio kultūros projektų ir projektuotojų biuro. Pakaks Vilniaus, kuriame tiesiog gera gyventi ir yra ką veikti be šabloniškų frazių kartojimo iš Ostapo Benderio žodyno.

Paskui, tiems didingiems projektams liepsnojant, būna skaudu žiūrėti į dūmus. Užstoja visą Lietuvos padangę. Vieni pakursto, antri gesina, treti žiūri. Ketvirti ateina į gesinimo pabaigą ir džiaugiasi, kad sudegė ne viskas. Penkti kaip tik dėl to pyksta.

O paprastam vilniečiui tiesiog graužia akis ir norisi sudegti iš gėdos. Atsikvėpkim lengviau, kol galim. Iki naujos iniciatyvos.

P.S. Bet dėl viso pikto paklauskite savęs: „Ar moki žaisti šachmatais? A?“

Antanas Šimkus. Dar toliau

Žinoma, jau galėtume išsikviesti taksi, bet geriau išsikvieskime pasaką. Už tų durų – naktinis miestas. Giliuos kiemų šuliniuos neatsispindi žvaigždės. Vienas kitas šviečiantis daugiaaukščio langas – nesuvokiamas domino, tamsių kaladėlių akys.

Ties gatvių kampu žieminis beržas – lyg ištryškęs fontanas, ir medinis vanduo šakelių čiurkšlėm krenta atgal į sušalusį grindinį.

Ten toliau, tamsoje, lyg nuskendusio dvaro likutis – varpinė. Jos varpai vis dar budi ir laukia. Tyla įsigėrus variniuos balsuos. Budi ir laukia. Geresnių laikų.

Klausi, kas toliau? Na, kas gali būti dar toliau, nei geresni laikai? Blogesni laikai? Aš ir tu? Nežinau, bet varpai vis dar budi ir laukia. Ar ne metas skambinti?

„Alio, norėtume taksi...“

Antanas Šimkus. Šiandien ir vėl sėja

Oranžinis apelsinas pasirodo, išnyksta, vėl pasirodo ir vėl išnyksta tarp didžiulių sniego krūvų. Tai kiemsargis lankstosi šio ryto baltojo aukso kasyklose.

Į jo aitrios spalvos liemenę gano akis visi mobilūs daugiabučio gyventojai: kuo daugiau ploto bus nugrandyta, tuo didesnė tikimybė, kad tos vata apaugintos metalo ir plastiko kaugės pavirs automobiliais ir išsikrapštys iš kiemo.

Net tas siaubingas garsas – džrrr, džrr, džrr – ryto duoklę sapno karalystei atiduoti mėgstančių miesčionims jau nebe toks baisus, gal net melodingas pažadas: ryšys su pasauliu bus atkurtas.

Kiemsargis stabteli atsipūsti. Ne mechaninis vis dėlto... Užsirūko. Žiūri kažkur viršum stogų... Paskui ima kibirą – saujomis bers smėlį ir druską. Šiandien ir vėl sėja.

Antanas Šimkus. Reminiscencija

Šį sausį įsiminsiu dėl to, kad jis buvo panašus į vaikystės sausį. Girgždėjo plūkta sniego asla po kojom. Eidamas per kiemą, užuosdavau silpną kūrenamos anglies kvapą. Toks tvyrodavo virš miestelio, kuriame lankiau pradinę. Speigas ne sykį apkaišė lankomų namų langus šaltgėlėm.

O kai kurių nuolatos kelyje į darbą sutinkamų eglių, apsitūlojusių baltais sniego kailiniais, nė nebepavykdavo atpažinti. Taip ir sveikinausi, kaip su kilmingom dvaro poniom – iš tolo, nedrįsdamas prieiti. O ir kaip prieisiu, kai tokie balti, kilimai aplink, tokios pusnys, pušnys – dar numindysiu savo batais. Palūkėsiu pavasario, kai viskas taps tamsiai žalia ir aišku. Bet kol kas...

Žinai, pirmąsyk po ilgesnio laiko norėčiau, kad tas šviesus sausio švarumas, purumas dar pabūtų. Gal tiesiog dėl to, kad buvau primiršęs – pirmieji metų mėnesiai yra besižnaibantys, išdykaujantys šalčio vaikai, užkrečiantys savo noru išaugti... O gal dėl to, kad to sausio vaiskumo taip trūksta žodžiuose. Akyse.

Šį tą iš metų pradžios norėčiau pasiimti atminimui. Deja, nieko už tai nepalikdamas, išskyrus patį atminimą. Na taip, ir tą brydę. Tokį pokreivį brūkšnį per ankstyvųjų paryčių sniegą iš namų per kiemą vaikystės link. Kol dar neprasidėjo atlydys.

Antanas Šimkus. Lesyklėlė

Po ilgesnio laiko dirstelėjau savo į elektroninio pašto skrynutę. Pastebėjau, kad „šventinių institucinių“ sveikinimų srautas peraugo į grėsmingą potvynį, ir jau nebe skrynutės reikia, o skrynios, gal net konteinerio...

Iš karto supratau – jei nieko nedarysiu, dar truputėlis, ir skrynutė sprogs. Pirmoji mintis – na, ir tegu sau... Antroji, kažin ar geresnė už pirmąją – viską ištrinsiu, viską viską... Tuoj ateis trečioji mintis, be abejo, visa tai paversianti kompromisu, bet tegul tai būna paskui...

O kol kas pasvajosiu, kad nuo rytojaus laiškus ir atvirukus rašysiu tik ant popieriaus, tokius tikrus, tokius tiesius sveikinimus kreiva rašysena. Su kai kuriais brangiais artimais ir ryt susitiksiu, paspausim rankas – taip seniai nesimatėm. Kai kam paskambinsiu mobiliuoju, pakalbėsiu ką nors mobilaus. Išklausysiu ne mažiau entuziastingų apie..

Apie „sveiki sulaukę“ ir „laimingų naujųjų“, žinoma. O paskui bus tik daugtaškiai lyg trupiniai lesyklėlėje... Juos išles zylės.

Kaip ir visą mūsų būsimą laiką kas nors išlesa. Galima tuo džiaugtis, galima liūdėti. Stengiuosi džiaugtis. Nes kol nors vienas trupinėlis dar lesyklėlėje liko, yra tikėjimo, kad kam nors jo prireiks...

Antanas Šimkus. Mintys, Linutės mintis perskaičius

Man irgi sukyla minčių – o koks turėtų būti tas tinklaraštis, kuriame pasirašau ir vardu, pavarde?

Ar gąsdina ta pataisa – „mano“, bet „visiems“? Aišku, kad gąsdina.

Gal ir dėlto šiek tiek esu linkęs palūkėti, prieš raštiškai paleisdamas spontanišką mintį. Bet nemanau, kad tai gerai. Galima būtų paprasčiau rašyti žodžius, už kuriuos galiu pasirašyti. Vardu ir pavarde.

Jei visi nuosekliai laikytųsi „perfekcionistinės“ linijos, tinklaraštis kaip toks netektų prasmės - išvis nebūtų prasmės rašyti.

Pavyzdžiui, man labai įdomu skaityti, kas talpinama „Bernardinų žmonėse“. Ir nebūtinai išvinguriuota viskas iki „barokoko“ turi būti. Juk yra įvairių žmonių, įvairių raiškos būdų. Tai ir yra puiku.

Svajonė: tiesiog – šoktelėjo mintis, ir užfiksavau. Ir paleidau. Ir skrenda. Ir gerai.

Ale gi baisu, ims ir šleptels žemėn:-) Visiems matant... Kokia gėda, kokia gėda;-) Vai vai vai...

Linkėjimai!