Andrius Navickas. Vilniaus politikai šaiposi iš vilniečių- Zebedeno gatvės akibrokštas

Deja, tampa įprasta, kai politikų sprendimus sunku vertinti kitaip, nei kaip pasityčiojimą iš visuomenės. Neretai kyla klausimas – ar politikų cinizmas turi ribas? Kai tik pradedame galvoti, kad kvailiausi ir akiplėšiškiausi sprendimai jau praeityje, politikai vėl mus nustebina. Na, o Vilniaus miesto taryba – tai bausmė vilniečiams, kad nepradėtume puikuotis, jog gyvename tokiame puikiame mieste. Regis, politikai daro viską, kad tik subjaurotų Vilnių ar bent padarytų pakuoku objektu.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos sprendimas vieną iš Verkių seniūnijos gatvių pavadinti Zebedeno vardu. Primenu, kad Zebedenas, pasak metraščių, įsakė nužudyti misionierių Brunoną. Ši „geniali“ iniciatyva kilo liberalui Vidmantui Martikoniui, kurį, kiek suprantu, supykdė idėja vieną iš Vilniaus gatvelių pavadinti kankinio Brunono vardu. Politiko nesutrikdė net tai, kad dauguma Europos miestų, turinčių turtingą tradiciją, vadina aikštes, gatves misionierių vardais. Tiesa, jokiems save gerbiantiems miestelėnams nekyla idėja gatves pavadinti Bruto, Judo Iskarijoto ar kurio nors kito žudiko, išdaviko vardu. Na, bet lietuviai – drąsi tauta. Ypač ta jos dalis, kuri į pasaulį žvelgia pro valdiško kabineto langą.

Na gerai... Vienam ekscentriškam politikui kilo kvaila idėja, o ką galvoja kiti? Kiek suprantu, absoliuti dauguma Vilniaus tarybos narių vadina save krikščionimis ir buvo informuoti, kas toks tas Zebedenas, tačiau tai nesutrukdė priimti gėdingo sprendimo.

Na taip, žmonės gyvenantys gražiai pavadintoje gatvėje, nėra prastesni už tuos, kurie gyvena gatvėje kvailu pavadinimu. Tačiau ar tai pakankamas pagrindas darkytis ir įžeidinėti kitus? Teko girdėti priekaištą, kad misionieriaus Brunono į Lietuvą esą niekas nekvietė, esą Zebedenas ne vienintelis žmones žudęs veikėjas – juk vadiname gatves ir partizaniniame kare dalyvavusių žmonių vardais. Tačiau pagarba partizanams ir pagarba tam, kuris nužudė beginklį žmogų, skelbusį Gerąją Naujieną – visiškai skirtingi dalykai. Taip, mums gali nepatikti Cezaris ar jo politika, tačiau mes nepuolame vadinti aikščių Bruto vardu. Net ir ateistiniuose kraštuose neatrasime Judo Iskarijoto gatvės. O Vilniaus jau turi Zebedeno gatvę...

Manau, kad šiuo atveju svarbu, kad mes, miestelėnai, išreikštume savo poziciją. Ne tik per rinkimus, kurie bus po daugiau nei metų, bet šiandien. Galime kreiptis į Vilniaus miesto tarybos narius ir paklausti – gal pakaks daryti kvailystes?

Andrius Navickas. Būti Kristaus sekėju.....

Yra išlikęs ir labai vertinamas antrojo amžiaus krikščionio kūrinys „Laiškas Diognetui“, kuriame šis bando  paaiškinti krikščionišką poziciją.

„Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Jie nesilaiko žmogiškųjų nuomonių – ne taip kai kiti. Įsikūrę graikų ir barbarų miestuose, kam kokia dalis teko, laikydamiesi vietinių papročių ir apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę, kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė- jiems svetima. Jie kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną, dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami , bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami ir nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti, Žydai kariauja su jais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.“

Cituoju pagal dar 2003 metais Aidų išleistą puikią knygą "Bažnyčios tėvai".

Pagalvojau, kiek visų šių apibūdinimų tiktų šiandienos krikščionims? Mums...

Ar šiandien mus dar įmanoma atpažinti iš pagarbos ir meilės vienas kitam ir visiems žmonėms?

Andrius Navickas. Opozicija ir lietrytis piktinasi, tačiau ar tikrai yra dėl ko?

Sunku būti ne tik valdžioje, bet ir opozicijoje. Iš noro įkąsti neretai net galvoje aptemsta. Tada jau nebepaisoma kam, už ką ir kada...

Kita vertus, socialdemokratų noras surengti alternatyvų Kovo 11 dienos paminėjimą Seime - tai daugiau nei kvailiojimas. Ypač, kai paaiškėja, ką norima minėti kovo 9 dieną - ne tiek Kovo 11-ąją, kurios anuometiniai komunistai nuoširdžiai bijojo (Dėkui Dievui, kad žmonių pasmerkimo bijojo daugiau), bet Sovietų Lietuvos Aukščisuiosios tarybos darbo pradžios dvidešimtmetį... Aišku, gerai, kad ne Stalino ar Lenino gimtadienį, tačiau, kaip sakoma, kiek nesivadintum socialdemokratais, o komunistinis tvaikas prasiveržia.

Labai gaila, nes tikrai norisi vakarietiškos socialdemokratijos ir kad ją atstovautų įtakingesnė partija nei Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Lietuvos ekskomunistų kelias socialdemokratijos link labai jau ilgas ir galo nematyti. Vis sumaištauja komunistinė praeitis.

Beje, kiek žinau, idėja, jog konservatoriai uzurpuoja Kovo 11-ąją, gimė iš didžiulio kai kurių socialdemokratų noro minėjimą Seime paversti debatais dėl dabartinės situacijos Lietuvoje. Pareikalauta, kad šventiniame minėjime būtinai kalbėtų ir opozicijos atstovas. Nors net dabartinė Seimo pirmininkė atsisakė teisės kalbėti, idant nepolitizuoti renginio. Būtų nesuprantama, jei žodis būtų nesuteiktas pirmajam atkurtos Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui. Natūralu, kad žodis bus suteiktas svečiams.

Ir dar... Kažkodėl nenuostabu, kad ašaras dėl opozicijos esą pažesitų teisių daugiausia lieja "Lietuvos rytas". Įdomu, ar kada nors nutrūks Leo LT sandorio metu suaugusi socialdemokratų ir šio leidinio bambagyslė?

Andrius Navickas. Purvasklaida Lietuvoje (II)

Ypač bukam apžvalgininkui K. Girniui: „V. Uspaskich ne tik tiki Lietuvos valstybe, bet ir žino, kodėl“

Tai oficialaus Darbo partijos spaudos pranešimo pavadinimas. Niekada nemaniau, kad šis politinis darinys vykdo išmintingą politiką, tačiau, prisipažįstu, toks ciniškas dergliojimasis tikrai nustebino.

Manau, kad padorūs žmonės, kurių, neabejoju, yra šioje partijoje, po tokių pranešimų spaudai turėtų susimąstyti, ar ten pateko.

Andrius Navickas. Lietuviškos purvasklaidos grimasos (I)

"pirmuoju smuiku griežė toks piktas žmogutis, kuris be grimo galėtų vaidinti apšepusį pagiringą stribą. Negalima tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, ne visi mes gimstame gražuoliai. Kiek daug pavyzdžių, kai luošame kūne įkalinta tauri siela. Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis."

Tai ne dar viena šiukšlė iš anoniminių komentarų internete erdvės. Tai "Lietuvos žinių" vyr. rredaktoriaus Valdo Vasiliausko rašinio, paskelbto ne tik jo leidinyje, bet ir portale Alfa, fragmentas. Jis skirtas žmogui, kurio VV nekenčia. Apie tokią neapykantą jaučia pareigą paskelbti viešai. Nes, kiek suprantu, mano, kad tai ir yra žiniasklaidos paskirtis - drabstytits purvais.

VV reaguoja į laidą, kurią ir fragmentiškai teko stebėti. Ta laida man neatrodė nei objektyvi, nei įdomi. Taip pat ir VV nekenčiamas herojus man atrodė pernelyg arogantiškas, jo bandymas visus mokyti erzino, tačiau...  ar mano cituotas fragmentas yra bandymas diskutuoti? Ar tie žmonės, kuriems nepritariu, neturi teisės viešai kalbėti? Ar kito suniekinamas ir yra garbinga save vadinančios žiniasklaidos modus vivendi?

Siūlau VV panagrinėti mano išvaizdą. Tai mėgsta daryti kritikai, kai nesugeba diskutuoti su idėjomis. Tada parašo, koks aš storas, ironizuoja, svarstydami - kodėl. Įdomu, kokia siela įkalinta mano kūne? Taip pat ir tai, kaip pačiam VV pavyko gauti tokią kokybišką sielą ir nepriekaištingą kūną.

Liūdniausia, kad absoliuti dauguma žmonių, skaitydami VV ir kitų autorių panašius tekstus, net nebejaučia, jog juose niekinamas žmogaus orumas. Ypač jei pamazgomis apipilamas žmogus, kuriam nepritari. Piktintis paprastai pradedame, kai purvasklaida nusitaiko į mus. Gal todėl ta purvasklaida tarpsta...

Andrius Navickas. Apie informacijos atrankos principus (I)

Mintis, kad mes turime sau aiškiai įvardinti informacijos, tekstų atrankos principus ir viešai juos paskelbti skaitytojams, gimė prieš daugiau nei metus. Kiekviena žiniasklaidos priemonė neišvengiamai vykdo tam tikrą informacijos atranka. Visi leidiniai pasakoja apie pasaulį, žvelgdami iš tam tikros pozicijos, turi nuostatą, kad tam tikros temos svarbesnės už kitas.

Perteikti visus faktus neįmanoma, todėl visada tenka atrinkti, kas svarbu, o kas tėra nereikšmingos detalės.

Tikrai noriu padėkoti Romui Sakadolskiui, kuri nuoširdžiai parėmė mintį, jog Bernardinai.lt turi turėti savo etikos kodeksą. Tokius turi visi solidūs vakarietiški leidiniai. O juk mes norime būti solidūs ir, svarbiausia, sąžiningi.

Gaila, jog vis atsirand "gaisrų", kuriuos tenka "gesinti", ir veiklos principų detalizavimas vis atsideda... Nors tikrai tai labai svarbu.

Todėl nusprendžiau ir visų Jūsų paprašyti pasiūlymų - kokiais principais turėtų vadovautis Bernardinai.lt redakcija, atrinkdama informaciją, skelbdama tekstus, o kitus atsisakydama skelbti?

Jūsų nuomonė labai svarbi- juk dienraštis gyvas tiek savo darbuotojais, tiek autoriais, tiek skaitytojais...

Tad laukiu Jūsų pasiūlymų, o apie veiklos principus dar būtinai parašysiu...

Andrius Navickas. Į vasarį...

Pirmiausia, dėkui už sausio mėnesio aukas - 7542 litus.

Daug ar mažai?  Labai daug, nes Lietuvoje aukoti leidiniui nėra įprasta. Reikia sulaužyti ne vieną stereotipą, prasiveržti pro abuojumo sluoksnį.

Labai ačiū visiems bičiuliams ir bendražygiams, kurie pasidalino tuo, kuo gali.

Ar to pakanka? Prieš paskelbdamas paramos vajų, sakiau, kad stebuklas būtų, jei  kas mėnesį skaitytojai paaukotų po 15 tūkstančių litų. Tačiau kartais stebukliukas net brangesnis už stebuklą, Tiesa, pirmąją vasario dieną paaukoti jau tik 7 litai. (Tačiau tikrai labai brangūs visomis prasmėmis mums.)

Mano galva, turime laikytis principo - stengtis surinkti tokį biudžetą, jog galėtume leisti kuo įdomesnį ir kokybiškesnį dienraštį bei žurnalą.  Kartu kuo kūrybiškiau, taupiau ir atsakingiau išleisti kiekvieną litą, kurį turime.

Tikrai pradžiugino Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kuris skyrė 45 tūkstančius litų žurnalui ir 175 tūkstančius kultūros projektui internete. Tiesa, dar turime atsižvelgti, jog liūto dalį paskirtos sumos "suvalgys" mokesčiai, bet tai tikrai svari parama. Taigi, bent jau kultūros skiltis turėtų gyvuoti visus metus.

Atleiskit, jog tiek rašau apie pinigus.  Taip elgiuosi, nes manau, kad svarbu dalintis rūpesčiai, lūkesčiais, taip pat ir supažindinti su esama situacija.

Susimažiunome atlyginimus, labai apkarpėme kitas išlaidas, tačiau pirmą mėnesį išvengėmė nemaloniausio dalyko - žmonių atleidimo iš darbo. Todėl kol kas galime išlaikyti ganą aukštą darbo tempą.

Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad atsirado galimybė užduoti klausimą specialistui. Ji buvo iki pertvarkos  ir dabar vėl sugrąžinome. Taip pat jau veikia nauja įdomi rubrika KNYGŲ MUGĖ 2010. Beje, ir vėl Bernardinai.lt turės savo stendą mugėje ir prekiau naujausiu žurnalu, kuris, pažadu, bus tikrai įdomus.

Be to, išduosiu paslaptį - netrukus Bernardinai.lt galėsite skaityti originalius pasvarstymus.. apie sportą. Bandysime pažvelgti nebanaliai ir kūrybiškai. Taigi, gyvenimas tęsiasi...

Vasarį sukaks šešeri Bernardinai.lt. Tik šešeri? O man jau atrodo visa amžinybė.

Andrius Navickas. Odė labai užsiėmusiems žmonėms

Yra tokie šlovingi labai užsiėmę žmonės, Jie neturi laiko pasidalinti mintimis su kitais, nes gelbėja pasaulį, kuria įstabius šedevrus, nes ant jų laikosi pasaulis, o taip norisi...

...šilto Antano žodžio. Gedimino atodūsio. Linos minčių akrobatikos. Jūratės teisingumo ilgesio. Jovitos krykštavimų iš Odensės. Saulenos galinėjimosi su ligomis kronikos. Zigmo tvirto žingsniavimo tiesos link...

Aišku, visada yra svarbesbių reikalų. Aišku, nebūtina dalintis tinklaraščiuose. Tačiau, perfrazuojant vieną rusų poetą - jei kažkam norisi labai skaityti, tai gal ir verta surizikuoti parašyt?

p.s. beje, ne kartą teko girdėti tokią nuomonę, kad Bernardinai.lt redakcija labai rimtų, solidžių žmonių sambūris. Žinokit, taip ir yra :-)

Andrius Navickas. Dar viena krikščionybės diskreditacija- "Krikščionių partija"

Tai, kad G. Vagnorius bando dar kartą šturmuoti įtakingus politinius postus, girdėjome seniai. Nealabai į tai kreipiau dėmesį. Tuo labiau, kad ekspremjeras pasirinko abejotinos reputacijos partnerius - televizijos blizgučius.

Tačiau, kai išgirdau partijos pavadinimą - Krikščionių partija - tapo labai apmaudu. Pavadinimo pasirinkimą vertinu kaip akibrokštą. Dar suprasčiau, jei kokia krikščionių maldos grupė būtų nusprendusi "eiti ir padaryti tvarką politikoje" bei pasirinktų tokį pavadinimą. O dabar - išskirtinai dėl viešųjų ryšio..

Na taip,Lietuvoje praktiškai visos politinės partijos realiai menkai susijusios su jų pavadinimais. Tačiau dauguma bent bando kabintis į tam tikrąpolitinių idėjų tradiciją. O čia - tiesiog krikščionių... Visi Lietuvos krikščionys vienykitės aplink naują mesiją...

O dar šiandien sužinojome, jog frakcijas ir partijas keitęs Ramonas tapo "Krikščionių" frakcijos nariu.

Iš tiesų, Jėzus ėjo pas nusidėjėlius ir sakė, kad pirmiausia atėjo pas sergančius, o ne pas sveikuosius. Iš tiesų, nemanau, kad esu geresnis krikščionis už kurį nors "Krikščionių" partijos narį. Tačiau manau, kad ši partija žaidžia su degtukais benzino kolonėlėje. Gal net patys nesupranta kuo rizikuoja - juk egzistuoja ne vien politika..

Nebalsuosiu už šią partiją. Nes jau vien pavadinimo pasirinkimu jie pasirodė labai prastai. Tokia prasta pradžia palieka labai mažai vilties, kad ši partija bent bandys kovoti už bendrąjį gėrį.

Andrius Navickas. Sizifo akmuo - prakeiksmas ar dovana?

Esame įpratę guostis, kad pragyvenimas vis brangsta, o gyvenimas? Ar sugebame įžvelgti, kaip  mūsų gyvenimas pabrangsta dar viena nepakartojama diena? Prisipažįstu, labai retai apie tai susimąstau. Daug dažniau dienos kaip degančios žvakės. Pasitikrinu, kiek nutirpo ir kiek dar liko ir toliau ridenu savo akmenį į nesibaigiančių darbų kalną...

Dirbant interneto dienraštyje, alegorija su Sizifo darbu tampa savotišku veidrodžiu.

Tekstų kėlimas į besotę virtualią erdvę. Jai niekada nebūna gana. Visada išlieka jausmas, kad galima buvo padaryti geriau, jog liko nepadarytų darbų.

Visada yra apmaudu, jog ne viską, kas svarbu, pranešei skaitytojams. Visada jauti, jog tai, ką padarei, galima buvo padaryti dar išsamiau ir kokybiškiau. Šis jausmas blogiau už „kiaulių gripą“. Nuo jo nėra vakcinų ir imunitetas formuojasi ypač lėtai.

Tuo labiau, kai išgirsti priekaištą: nepaskelbėte to, ignoruojate tą temą, neatsakėte į laišką, pražiopsojote svarbų renginį...

Pats nesuprantu, kaip nenusvyra rankos. Tiksliau, kaip atsiranda jėgos ropštis iš po priekaištų lavinos. Dar viena pamoka, kad be Viešpaties pagalbos nieko nepadarytum. Tai ypač akivaizdu, kai pažvelgi atgal – į tai, kas jau padaryta.  Daug daugiau nei sugebi. Daugybė dalykų atsirado patys, stebuklingai susidėliojo, buvo padovanoti...

O kas toliau?

Prisipažįstu, labiau bijau ne dėl to, kad vieną dieną nebeliks Bernardinai.lt, nebeliks erdvės, į kurią, regis, įauginau širdį, bet dėl to, jog misijos klausimą visiškai užgoš pragyvenimo klausimas.

Jau dabar dažnai minu kelius, ieškodamas rėmėjų, reklamos teikėjų, aukotojų ir skaudu, kad mažiau laiko skiriu dienraščio turinio tobulinimui. Neduok Dieve, jei palaipsniui nuslysime prie minties, kad esame savaiminė vertybė, kuri svarbi ne tuo, ką sugeba kitiems perteikti, bet tuo, kad apskritai yra...

Na, o kol kas toliau mokausi dėkoti ir džiaugtis. Pirmiausia, Bernardinai.lt skaitytojais ir bičiuliais. Esate patys nuostabiausi. Nes esate ne klientai, bet bendražygiai. Kartu einame. Kartu ieškome. Jei Viešpats laimins, kartu išliksime tiek, kiek skirta.

Per 17 sausio dienų 51 aukotojas (ne vien pavieniai žmonės, bet ir kelios parapijos) paaukojo daugiau nei 5 tūkstančius litų. Taigi, vidutiniškai beveik po 100 litų. Didžiausia auka – 1500 litų, mažiausia – 5 litai.  Labai svarbi parama.

Ar ji išgelbės dienraštį? Bent kažkiek. Labai daug kas priklauso nuo to, kuo taps šis aukojimas. Jei išvysime „sniego gniūžties“ efektą, kai vienas aukotojas savo poelgiu įkvepia kitus, tai galime tikėtis nuostabaus įrodymo, kad mes sugebame būti solidarūs ir mums reikia daugiau nei tie surogatai, kuriuos pateikia komercializuota bulvarinė žiniasklaida.  Paskaičiavau, kad kol kas aukotojais tapo apie ketvirtadalį nuošimčio mūsų mėnesio auditorijos. Tai reiškia,  jei bent  5 nuošimčiai skaitytojų paremtų auka, galėtume ne tik gyvuoti, bet ir stiprėti.

Tiesa, galimas ir kitas scenarijus: aktyviausi bendražygiai jau pasidalino tuo, ką gali, ir, netrukus pavasario saulė ištirpdys „sniego gniūžties“ užuomazgas.

Nežinau, kuris scenarijus labiau tikėtinas. Bet kuriuo atveju, nuoširdžiai dėkoju kiekvienam aukotojui. Jūsų dėka tas sizifiškas akmuo, kurį tenka ridenti, tapo lengvesnis.

Tikrai galiu pažadėti, jog stengsimės ne tik išlikti (turiu vilties, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parems kultūros projektą, Lietuvių katalikų religinės šalpos parama leis padengti dalį kasdienių sąnaudų, o broliai pranciškonai ir toliau kantriai kęs mus savo patalpose), bet ir stengtis nenuleisti kokybės kartelės ir išlikti gyvybinga alternatyva bulvarinei ir į skandalus orientuotai žiniasklaidai.

Metai tik prasidėjo, dar tiek daug nepadarytų darbų, neišvaikščiotų takų, dar tiek dovanų iš Viešpaties gausime, kad telieka visiems kartu žengti į priekį, Svarbu tik, jog visada prisimintume, kur einame...