Andrius Navickas. Istorijos grimasos -stachanoviečių judėjimui 75 metai

Vyresnio amžiaus žmonėms gerai girdėta Stachanovo pavardė. Jaunesniems ji veikiausiai jau nežinoma. Trumpai priminsiu, nes rugpjūčio 31 dieną sukako 75 metai stachanoviečių judėjimui. Ši sukaktis iškilmingai minėta Ukrainoje, kuri vadinama judėjimo šerdimi. Ukrainos prezidentas apsilankė Donecke surengtose iškilmėse.

Kaip kilo judėjimas ir kuo jis buvo reikšmingas? Sovietų valdžia intensyviai ginklavosi ir kartu bandė suaktyvinti pramonę. Reikėjo kuo daugiau anglies, o technologijos buvo gerokai pasenusios. Sovietų Sąjunga labai nenoriai investuodavo į technologijų modernizavimą, kol galima buvo to išvengti. Pigiau buvo išnaudoti žmogiškuosius resursus, kurie Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo vertinami.

1935 metais naktį iš rugpjūčio 30 į 31 dieną tuščioje šachtoje Lugansko rajone šachtininkas Aleksejus Stachanovas per šešias valandas dirbo taip intensyviai ir atsidavęs, kad viršijo įprastą anglies iškasimo normą net 14 kartų. Apie tai buvo garsiai paskelbta sovietinėje spaudoje, ir netrukus Sovietų Sąjungoje kilo lenktynių karštinė – iš visur plūdo pranešimai apie daug kartų viršytas normas. Teigiama, kad darbininkai, siekdami rezultato, dirbo iki visiško išsekimo. Josifas Stalinas džiugiai sveikino visas šias iniciatyvas.

Tiesa, jau 1936 metais užsienyje gyvenusių rusų spaudoje buvo tvirtinama, kad A. Stachanovo žygdarbis – tai sovietinis mitas. Esą rezultatas buvo suklastotas, nes siekta būtent sukelti lenktyniavimą darbe. Beje, tvirtinama, kad pats A. Stachanovas į gimtą šachtą po savo „žygdarbio" taip ir nebegrįžo, nes jį būtų sumušę kiti darbininkai. Kodėl? Nes A. Stachanovo „žygdarbis" tapo pretekstu gerokai padidinti įprastas iškasimo normas ir labai apsunkino darbininkų gyvenimą.

Andrius Navickas. Puikiam režisieriui G. Danelijai jau 80 metų

Rugpjūčio 25 dieną žymus kino režisierius Georgijus Danelija švenčia 80-ties metų jubiliejų. Režisierius gimė Tbilisyje, čia įgijo profesiją. Kine debiutavo filmu „Serioža“ (1960) , o vėliau režisavo tokius žymius filmus kaip „Aš žingsniuoju per Maskvą“ (1964 metais pastatytas filmas buvo savotiškas N. Chruščiovo „atšilimo“ manifestas), „Afonia“, „Mimino“, „Rudens maratonas“, „Pasas", „Kin-dza-dza“. Beje, šiuo metu režisierius kuria animacinį filmą „Kin – dza-dza“ motyvais. Režisierius yra satyrinio kino meistras. Šiame žanre sunku atrasti jam lygių.

G. Danelija - vienas mėgstamiausių mano režisierių.  Meniniu požiūriu „Kin-dza-dza" galbūt nėra stipriausias jo filmas, tačiau tai filmas, kuris savo socialine gelme tikrai prilygsta George'o Orwello kūriniams. Danelija tarsi pašiepia sovietinę sampratą, tačiau filmas apie kelnių hierarchijos svarbą puikiai nusako, kur atkeliavome, vaduodamiesi iš sovietmečio košmaro.

Labai laukiu „Kin-dza-dza" animacinės versijos ir ačiū Danelijai už tai, ką jis jau padovanojo žiūrovams.

Lina Valantiejūtė. Fiksuoju II

Ir kaip čia geriau pasakyti. Taip, kad nesikartotum ir nesubanalintum. Tik dar kartą užfiksuotum. Patirtį, jausmą, vaizdus, buvimą. Ir vasarą.

Gal kalbėti apie objektus ir vietas? Senus, apleistus dvarus užkaltais langais ir užėlusiais takais. O gal dvarus, kuriuose jau nei langų, nei durų, nei takų. Tik mūro likučiai, plytų skeveldros ir kiti radiniai, įžiebiantys draugiškus ginčus tarp bendrakeleivių archeologų. Vaizduotę nemažiau kursto ir netokie didingi, veikiau priešingai – visai kuklūs savo apimtimi ir paskirtimi mediniai gatvinio kaimo namai, klėtys. O kur dar tos keistos kapinaitės Lietuvos, o žvilgsnį išskleidus ir visos ES, paribyje. Kaimai, namai, daiktai, kurie lyg atsitiktinai pasipainioję kelyje ir papasakoję savo istoriją akimirkai tampa vaizduotės atskaitos tašku.

O gal verčiau kalbėti apie žmones? Bendrakeleivius, kuriančius bendra-būtį. Nors iš tiesų, tik nakvojančius bendrabutyje. Gal tik tą savaitgalį. Gal tik toje keistoje ir net kiek šiurpioje erdvėje, į kurią vėliau sugrįžus pusiau juokais ištariama „jaučiuosi kaip namuose“, įsikuria kažkas bendra. Erdvės prisijaukinamos, kaip ir žmonės, kurie paradoksaliai atmintyje bent jau man išlieka ilgiau, nei vaizdai, objektai ir vietos. Girdėjau sakant: „ Žmonės pamirš, ką tu sakei, jie pamirš ir tai, ką padarei, bet jie niekada neužmirš, kaip privertei juos jaustis“.

Ir veikiausiai būtent todėl labiausiai norisi fiksuoti jausmus ir patirtį. Tai, kas mažiausiai pagaunama ir apčiuopiama, bet visiškai tikra. Patirties nesuklastosi, kaip ir juoko, žvilgsnio. Tikro, nes jokiai vaidybai paprasčiausiai neužtektų jėgų.

Taip befiksuodama vis iš naujo, o šią vasarą kaip niekad dažnai, atrandu jau senokai išgirstą ir vėliau patirtimi sustiprintą tiesą, kad pirmi dalykai yra pirmiausia. Nes akimirka, kai visų svarbiausias tampa klausimas, kaip į tą mažą keptuvę sutalpinti septynių žmonių vakarienę, kur rasti palapinę, kai tavoji kiaurai permirkusi upės vandenyje, ar kada pagaliau sustos kokia nors pakeleivinga mašina, yra vertingesnė už tūkstančius teorinių ir praktinių pamokų ir žinių. Nes kiekvieną kartą tai vis tiek nutinka kitaip.

(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)

Andrius Navickas. Manto Adomėno medžioklė su varovais

Parlamentaras "Tvarkos ir teisingumo" partijos narys Andrius Mazuronis pasiryžęs rimtai medžioklei. Jo įsitikinimu, Mantui Adomėnui ne vieta Seime. Tai, kad būtent M. Adomėnas, o ne, pavyzdžiui, tvarkietis Komskis ar su televizijos šou verslu vis labiau suaugantys parlamentarai, A. Mazuroniui atrodo neleistino viešų ir privačių interesų supainiojimo simbolis, – mažų mažiausiai paradoksalu.

Tiesa, skeptiškai vertinu paties Manto Adomėno viešai paskelbtą teiginį, kad puolimas prieš jį rengiamas Rytų kaimynės užsakymu, nes esą jis nuosekliai ir ryžtingai remia Gruziją. Tai, kad M. Adomėnas remia Gruziją, tvirtai pasisakė už Tibeto skverą Vilniuje - tikrai gerbtini dalykai. Tačiau (gal ir naiviai) man atrodo, kad Rusijos politinis elitui ar šios šalies specialiosioms tarnybos M. Adomėnas labai menkai rūpi. Mano įsitikinimu, vis augantis noras pašalinti M. Adomėną iš Seimo - tai vidinių, lietuviškų rietenų, įpročių vaisius.

Demokratinės politikos institutas

Na, bet pabandykime įdėmiau įsižiūrėti, kas vyksta. Akivaizdu, kad suplakami labai įvairūs dalykai.

 Pirma - labai piktinamasi, kad Seimo narys priklauso nevyriausybinei organizacijai. Jis yra Demokratinės politikos instituto prezidentas. Tai gana seniai įsteigta viešoji įstaiga. Beje, vienu iš jos steigėju teko būti ir man. Svajojome, jog DPI taps langu, pro kurį į Lietuvišką politinį gyvenimą įsiverš vertybinių politinių diskusijų vėjai, dešiniajame politikos sparne atsiras "smegenų centras". DPI veikloje dalyvavo ir tuomet jau ekspremjeras, opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir daug gerai žinomų politikos apžvalgininkų ir niekam net nekilo minties, kad tai koks nors interesų supainiojimas.

Beje, M. Adomėnas į DPI veiklą įsitraukė jau vėliau, kai grįžo į Lietuvą iš Kembridžo. Tuomet jau buvau nutraukęs santykius su šiuo institutu. Mano įsitikinimu, DPI nukrypo nuo pirminio sumanymo ir pradėjo rinktis projektus tik pagal tai, kam patogiausia gauti lėšų. Pavyzdžiui, pradėjo intensyviai domėtis "Baltarusijos demokratizacija". Prieš kurį laiką labai populiari ir, regis, pelninga tema, kuriai įvairūs fondai skyrė labai daug pinigų.  Kai DPI prezidentu tapo M. Adomėnas, apsidžiaugiau, nes tikėjausi, kad prasideda iš esmės kitas DPI veiklos etapas.

Ar taip buvo iš tiesų? Man sunku spręsti, nes neturėjau laiko įdėmiau domėtis DPI veikla. Tačiau, stebint net iš gana didelio atstumo, atrodo, kad pozityvių permainų tikrai būta.

Posūkis į politiką

Prisipažįstu, mano santykiai su M. Adomėnu niekada nebuvo labai sklandūs. Esame skirtingų temperamentų, charakterių, skonių žmonės. Kelis kartus stipriau susiginčijome. Tačiau nesąžininga būtų suabejoti M. Adomėno erudicija ir intelekto galimybėmis. Mano įsitikinimu, daugiausia būtent M. Adomėno dėka Tėvynės sąjunga parengė tikrai įspūdingą Seimo rinkimų programą.

Nesu tikras, ar M. Adomėnui vertėjo pasukti į politiką. Galbūt jis daugiau galėjo nuveikti dėstydamas universitete ar versdamas knygas, kurias kiti vertėjai sunkiai "įkanda".  Tačiau jis apsisprendė kitaip, ir šį apsisprendimą turėtume vertinti kaip pavyzdį kitiems intelektualams keisti politinį gyvenimą, tampant profesionaliais politikais. Tuo labiau kad į politinį gyvenimą M. Adomėnas įžengė tikrai įspūdingai. Jis į Seimą pateko,  Vilniaus senamiesčio vienmandatėje apygardoje nugalėjęs eksmerą Artūrą Zuoką.  Tiesa, M. Adomėnui nepavyko patekti į prieš rinkimus jam prognozuotus švietimo ir mokslo ministro ar Seimo švietimo ir kultūros komiteto pirmininko postus. Tačiau nuo pat kadencijos pradžios M. Adomėnas buvo pastebimas.

 Ar Seimo narys gali būti visuomeninės organizacijos nariu? Tai tikrai nekelia abejonių. Priešingu atveju pastatytume "Berlyno sieną" tarp visuomenės ir politikos. Ar Seimo narys gali likti visuomeninės organizacijos vadovu? Veikiausiai - ne, nes tai sukelia skandalų - tokių kaip "universitetų reitingavimo skandalas".

Apie universitetų reitingus

Primenu, kad didžiausias triukšmas kilo, kai DPI laimėjo Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtą konkursą už 2,5 milijonus litų parengti Lietuvos universitetų reitingavimo metodiką ir ją pritaikyti praktikoje.  Paskelbus konkurso rezultatus, kilo nepasitenkinimas dėl kelių dalykų. Pirmiausia, kad konkursą laimėjo būtent DPI, kuriai vadovauja valdančiajai koalicijai priklausantis parlamentaras. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad M. Adomėnas priklauso Seimo komitetui, kuris kontroliuoja konkursą organizavusios Švietimo ir mokslo ministerijos veiklą. Taip pat prabilta apie M. Adomėno bičiulystę su konkursą organizavusiais žmonėmis.  Daug kam gerokai per didelė pasirodė ir tokiai užduočiai skirta pinigų suma.

M. Adomėnas ir kiti DPI nariai netrukus paskelbė pagrindimą, kaip buvo apskaičiuota projekto sąmata. Pagrindimas pakankamai racionalus. Sunkiau paaiškinti, ar ne per didelė prabanga dabartinėje situacijoje įgyvendinti tokius projektus, kurių rezultatais iš anksto nepasitiki nemaža dalis akademinės bendruomenės. Prisiminkime, kad po visų iki šiol skelbtų reitingų kildavo nepasitenkinimo banga, esą reitingų skelbėjai proteguoja tam tikrą Lietuvos universitetą.

Tikrai sutinku su Leonidu Donskiu, kuris tvirtina, kad, jei mums iš tiesų būtinai reikia universitetų reitingų, jų rengimą turime patikėti tarptautinėms organizacijoms. Tai vienintelis būdas išvengti vidinių rietenų ir antklodės tempimo savęs link.

Kitas dalykas – tikrai nestebina tai, kad Švietimo ir mokslo ministerijos skelbtą konkursą laimėjo būtent DPI. Mano supratimu, būtent ši organizacija turi didžiausią potencialą Lietuvoje tokį projektą įgyvendinti. Problema ne ta, kas laimėjo konkursą, bet ta, kad veikiausiai tokio konkurso apskritai nereikėjo. Bent jau dabartinėje situacijoje.  Konkursas ne tik turi būti  surengtas sąžiningai, jis turi būti visuomenėje pripažintas kaip sąžiningas. Nežinau dėl ko susipyko „Veido“ žurnalas ir M. Adomėnas, tačiau žurnalistai meistriškai sugebėjo iškelti daugybę abejonių.

Tiesa, „reitingavimo skandalo“ vargu ar pavyks paversti tikra politine audra, tačiau M. Adomėnui ilgai teks atkūrinėti reputaciją. Netikiu, kad A. Mazuronio iniciatyva pašalinti M. Adomėną iš Seimo bus sėkminga. Kita vertus, keista stebėti, kaip  entuziastingai į M. Adomėno medžioklę įsitraukia vis daugiau žmonių: tie, kuriems nepatinka aukštojo mokslo reforma, jiems tai yra galimybė pulti jos įgyvendintojus; tie, kurie nekenčia premjero Andriaus Kubiliaus, ir jiems tai galimybė pademonstruoti, kokia esą korupmuota dabartinė valdžia; tie, kuriems nesimpatiškas M. Adomėnas, ir dabar yra galimybė jį sumaišyti su purvais, tie, kurie skeptiškai vertina universitetų reitingavimo idėją, ir M. Adomėnas jiems tėra šios idėjos simbolis...

Nesiruošiu idealizuoti M. Adomėno.  Manau, kad gerai, jog konkurso rezultatai, kiek žinau, buvo anuliuoti ir veikiausiai  daugiau toks konkursas nebus skelbiamas. Tikrai yra ko visiems pasimokyti iš to, kas įvyko. Tačiau man nepriimtina, kai kas nors paverčiamas mūsų visų ydų „atpirkimo ožiu“. Visai neseniai išgirdau pažįstamą aiškinant apie „sukčių Adomėną“. Pasiteiravau. Kas jam suteikė pagrindo taip vertinti situaciją. Jis nedvejodamas atsakė, jog taip rašo visi laikraščiai. Bandžiau aiškintis, ką konkrečiai rašo, jis tik numojo ranka ir pasakė, kad labai karšta ir nėra jėgų viską nuosekliai skaityti, tačiau esmė esą aiški.

Na, aiškumą (tikrą ar tariamą) mes iš tiesų mėgstame labiau už tiesą. Šiuo atveju tikrai nepretenduoju į tiesos monopolį. Tik noriu pasakyti, kad nėra taip jau viskas aišku ir neskubėkime tapti medžiokliais ar varovais.

Antanas Šimkus. Nelijo

Šiandien nelijo. Lyg pelėsis įsimetė į priemiesčio balsyną. Nusičiaudo pravažiuodamas vakarinis autobusas, jam kostelėdamas atitaria šuva už keleto kiemų. Pakyla dulkių kamuolys, palengva persiropščia per pakelės griovį į sodą ir išnyksta obelų lapijoje.

Šiandien nelijo. Kažkodėl prisimenu prieš keliolika metų įvykusį vasaros vakarą. Gal dėl to, kad iš ten čirškiantys žiogai garsesni už nūdienos. Aplink, išskyrus svetimus aidus, nėra nieko, nieko ir nieko. Turbūt tai ir norėjau nutylėti, baigiantis dienai. Iš to nutylėjimo ir užrašiau.

Šiandien nelijo. Televiziniai sinoptikai tampa vis svarbesni, ir skvarbesni jų žemėlapiai neša didžiąją žinią apie didžiuosius pokyčius. Žodžių skiautės sklendžia žemyn, nugula grindis, kilimus ir baldus – dulkės, dulkės, dulkės. Kartais oras teka kaip vanduo – mažyčiai sūkuriai, atkartojantys namų kontūrus, plukdo pasroviui tave, mane – dulkės, dulkės.

Šiandien yra... Taip, taip, žinau. Rytoj yra šiandien. Nelijo.

Valdas Kilpys. Vėtra

Tiksliai nepamenu kas, bet, atrodo, vienas iš senesniosios kartos rusų aktorių yra pasakęs, jog jam kartais reikia „sujudinti kūną“, kad mintys galvoje pradėtų lakstyti kitaip. Dingojasi man, kad panašiai nutinka ir su miesto organizmu. Šiąnakt Kaune buvo tikras pragaras. Kiek esu gyvas nebuvau matęs tokio žaibuoto dangaus. Naktis jį užvaldydavo tik sekundės dalis, visa kita – didelė elektros išlydžių jūra. Didysis Fotografas savo blykstę nustatė nenutraukiamu režimu ir fotkino mus: išsigandusius, nustėrusius, galvą po antklode sukišusius. Užtat rytas – gryna atgaiva. Troleibuso vairuotoja visiems nuodugniai aiškino, kodėl pirmojo maršruto troleibusas nevažiuoja į Petrašiūnus, Nepažįstami žmonės trulike sveikinosi ir aptarinėjo nakties nutikimus. Rytiniai Laisvės alėjos vagabundos gėrė kavą prie nuvirtusios liepos, o daugiabučių gyventojai spėriai tampė šakas. Miesto kūnas sujudintas. Mes – jo minčių nuotrupos – kiek pakeitėme savo trajektorijas. Gerumo link. Tikiu ir tikiuosi, kad Anapusybės albumai pasipildė puikiomis nuotraukomis.

Jovita Sandaitė. Ištroškęs Katinas

Ir vėl virtuvėje iš čiaupo laša vanduo. Vienas iš mūsų pamiršom jį užsukti, kai pats gerbiamiausias mūsų bute gyvenantis katinas pagaliau numalšino troškulį. Ar seniai laša? Nežinau, grįžau namo tik ką. Nei saulės kaitros, nei musių, nei katino nebėr. Gal ir nuo ryto, kai visi į tą kaitrą išėjom.

Ten, iš kur grįžau, nei kaitros, nei musių, nei katinų netrūko. Susilenkus iki pusės savo ūgio patekau į juodą dar neužuosto tvaiko pilną palapinę. Jos kraštuose susispaudę mirkčiojo maži palapinės saugotojai, jiems visada rūpėjo – ką šitie aukštaūgiai, spalvoti ir nepadoriai nuogi pakeleiviai, vis gurkšnojantys vandenį, čia veikia. Vienas iš tų mažųjų saugotojų, į palapinę įžengus tamsiai apsirengusiam, ir, rodės, karščio visai nevarginamam vyrui, įsitvėrė jam į koją. Mažais pirštukais. Stipriai. Stipriai. 

Nelaša čia, nei iš dangaus, nei iš čiaupo. Kareiviai sugriovė visus vandens rezervuarus. Užpylė akmenimis. Tie tarsi nebylūs antkapiai dabar šmėžuoja tolėliau nuo palapinių kaimelio. 

„Tai iš kur Jūs gaunate vandens?“ – išdrįso paklausti vienas iš nepadoriai nuogų pakeleivių palapinėje. „Ne visada. Vanduo – brangus reikalas. Gauname iš Izraelio leidimą pasinaudoti jų nutiestu keliu, kinkome asilą arba geri žmonės paskolina traktorių beveik už dyką, važiuojame į artimiausią žydų gyvenvietę ir perkame statinę“, - susikaupęs atsakinėjo kaitrai atsparus vyras.

...Norėsi paleisti iš rankų mažą puoduką, kuriame garuoja karšta arbata – kaimelio gyventojų svetingumo simbolis. Tas vanduo jiems – gyvybės kainos. Susilaikau. Išgerti tą arbatą dabar -  svarbiau nei sutrikti. Niekas nenori būti nuskriaustas. Niekas nenori jaustis nuskriaustas. Aš negaliu parodyti, kas yra nuskriaustas. Aš nežinau.

Šias mintis išsklaido burzgiančio motoro garsas. Viens po kito kyščiojam galvas iš po juodu brezentu dengtos palapinės. Netolimais sustoja pilnas kareivių apdulkėjęs džipas. Dulkėse tamsuoja tik juodi akiniai ir įkaitę ginklai. Visi susidomėję. Jie – ką mes čia veikiam? Mes – kodėl jie susidomėję?

Į jų užduotąjį klausimą mes atsakėm nuoširdžiai – norėjom pamatyti palestiniečių kaimelį Vakarų krante. Tik tiek. Į mūsiškį atsakyta nebuvo. Tik pamenu įniršusio kareivio žodžius, jog Vakarų Krantas paskutinė vieta pasaulyje, kurią verta pamatyti...

 Verta ar neverta?

 Aš neklausčiau.

 Bet vandenį užsukau. Kad ir koks ponas katinas būtų ištroškęs.

Antanas Šimkus. Pėdsakai ore

Nepamenu, kuris pasakė, kad viskam pradžia yra oras. Gal ir ne viskam, tačiau pritariu – daug kam.

Būna dienų, kai viskas tvyro ore. Tvankiuose butuose ūžia ventiliatoriai ir pro atdarus langus į gatvę sklinda aromatizuoti balsai iš muilo operų. Asfaltas kas valandą vis tamsesnis, kaip ir tavo marškinėliai – kaitina.

Gertum orą gurkšniais, jei būtų gaivus. Bet jis drumstas ir dvelkia pelkių dumblu. Pačiame miesto vidury dairaisi, ar neatidunda dar debesų kaimenė, ar neatgina dar... Kažkur lyg girdėjosi tie tamtamai. Tam tam, tam tam tam... Vis prošal, prošal.

Neatsargus balkoninio skersvėjo judesys atverčia primirštą kvapų dienoraštį – kažkur netoliese kažkas užsirūko, pro cigaretės dūmų voratinklį prasiskverbia kitoje pusėje džiaustomų skalbinių kvapas, o pastarąjį stelbia beveik užtroškusių tuopų aitra. Verskime, praverskime lapą, kitą...

O paskui iš viršaus pliūpteli, šniokščia, teška, ir po kojom atsispindi visa, ką kadaise jau tareisi matęs ten, aukštai – medžių vainikai, daugiabučių bestogės, išblaškyta debesijos karalystė – rodos, niekam nereikalinga, o žiūrėtum valandų valandas.

Ypač į tą tirpstančią lėktuvo drūžę, taip primenančią sudilusį dviračio padangos pėdsaką. Ir taip norėtųsi, kad išliktų, kol alsuojam. Ir dar truputį.

Andrius Navickas. Gedas ir Jurga Kajėnai sulaukė trečios dukters

Nuostabu. Liepos 2 dieną, 2 valandą naktį įvyko ilgai lauktas džiaugsmingas įvykis ir Gedas bei Jurga jau gali džiaugtis dar vienu gyvybės stebuklu. Trečia dukrytė šeimoje. Ką gi, kaip skelbia vienos knygos antraštė - "Gražiems gimsta mergaitės".

Labai džiaugiuosi, kad viskas buvo gerai, vaikas gimė sveikas ir Kajėnai gali spinduliuoti džiaugsmu. O kai jiems gerai, tai ir mums visiems gera.

Sveikinu.

Lina Valantiejūtė. Fiksuoju

Pastaruoju metu neapleidžia jausmas, kad nepaisant to, jog nuolat girdžiu, kad ir vėl tapau liūdnojo vaizdo riteriu, dar niekada negyvenau geriau. Žinau, puikiai žinau, kaip rizikinga tarti tokius žodžius. Net neabejoju, kad kada nors kils didelė pagunda juos tiesiog atsiimti. O gal kas nors sakys, kad ištarus, įžodinus, visas tokio buvimo stebuklas dingsta. Gal. Bet man yra truputį kitaip. Jei neįžodinsiu, neiščiauškėsiu, nepagausiu žodžiu – žinau, jog visa tai tiesiog išnyks. Todėl fiksuoju....

Naujas vietas ir naujus veidus. Žmones, atveriančius dar neregėtus horizontus. Keistus autobusus ir netikėtas pažintis. Senus gerus draugus naujuose kontekstuose. Klaidžius molėtus kelius ir dainas po pilnatim. Niekuo nepamatuojamą ir neįkainojamą bendrystės jausmą. Netikėtas dovanas, gražius žodžius ir naujas galimybes. Akimirkas, kurios taip pripildo, kad net išsprogdina.

Iš viso to giliai viduje atgimsta senokai pamirštas jausmas, kad esi ne tuščias, neišbaigtas ir skylėtas, bet pilnas. Ir dar nuostabiau, kai supranti, kad toji pilnatvė – ne iš tavęs. Pilnatvė, kaip malonė, kurią gauni, nes kažkada nedrąsiai to prašei ir jau net spėjai apie tai pamiršti.