Negalima būtų sakyti, jog kultūros gyvenimas Lietuvoje skurdus, kad ji vos vegetuoja – anaiptol. Daugelyje galerijų vyksta įdomių parodų, išeina gerų knygų, teatrų salėse netrūksta žiūrovų, skamba įvairi ir publikos nestokojanti muzika. Ir tai vyksta ne vien Vilniuje ar Kaune bei kituose didesniuose Lietuvos miestuose. Man atrodo, kad labai vykęs buvo sumanymas skelbti Lietuvos kultūros sostinę. Sumanymas buvo, be abejo, inspiruotas ,,Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto, bet pavyko jis, manau, tikrai geriau negu pirmasis. Tai, kas dėjosi Zarasuose ir Plungėje, atskleidė didelį kūrybinį žmonių potencialą ir didelį domėjimąsi kultūra. Bet ar viso to gana? Žinoma, kad ne.

Jau seniai kalbama, kad mūsų valstybei trūksta gerai pergalvotos ir subalansuotos kultūros politikos. Neseniai Andrius Navickas paskelbė liūdną straipsnį, konstatuojantį, kad mūsų politiniam elitui visiškai nerūpi kultūra. Jis neturi ir nesirūpina turėti nei kultūros politikos, nei kultūros ugdymo gairių, nei jos vertės suvokimo. Aišku, nėra lengva sukurti išmintingą kultūros politikos koncepciją, nustatyti tikslus, prioritetus, praktinius jos realizacijos kelius. Tačiau nepasakyčiau, kad čia plytėtų visiška tuštuma. Visuomenei (jos aktyviajai daliai, žinoma) šie dalykai rūpi, ir kultūros situacija nuolatos reflektuojama, tik nežinia kodėl tos institucijos, kurių tiesioginė pareiga tais dalykais rūpintis (turiu mintyje Kultūros ministeriją), lieka pasyvi ir tarytum kurčia.

Sakykim, tokią programą yra siūlęs Kultūros kongresas, ir nežinau, kodėl jo darbais remiantis neatsirado atitinkama valstybės programa. Apskritai, ore tarsi plauko įvairių idėjų – kartais visai neblogų, kartais net visiškai gerų, kartais, žinoma, ir abejotinų, bet jos – tarsi rytmečio ūkai, neįgaunančios pastovesnių pavidalų, nesustruktūrinamos. Todėl kiekvieną kartą, kai imama kalbėti apie valstybės kultūros politiką, pasijuntame tarsi plyname lauke, kur absoliuti tuštuma ir viską reikia pradėti nuo pat pradžių.

Štai, keletas tokių idėjų.

  1. Kadangi pinigų visados trūksta ,o ypač tokiu sunkmečiu kaip dabar, labai svarbu nusistatyti prioritetus – ką valstybė turėtų remti. Reikėtų visiškai atsisakyti remti komercinę popkultūrą, nes ji gali išgyventi ir pati. Tokie honorarai, kokius gauna įvairaus plauko popžvaigždės, pranoksta visa, apie ką gali svajoti autentiškas menininkas. Bjeork milijonus kaštavęs koncertas yra tas dažnai kartojamas argumentas, kurį sunku būtų paneigti. Nereikia valstybei remti ,,Eurovizijos‘‘ ir panašių brangiai kaštuojančių pramogų, kurios visada išsilaikys pačios. O kurios neišsilaikys – tos ir nereikalingos, čia visiškai tinka pasikliauti rinkos dėsniais.

  2. Reikėtų peržiūrėti sporto rėmimo programą ir apskritai valstybinę sporto politiką. Dabar visas dėmesys ir didžiulės lėšos skirtos profesiniam sportui, kurį, reikalui esant, gausiai paremia įvairūs piniguočiai. Ir gerai, tebūnie. Tačiau premijos rungtynes laimėjusiems krepšininkams ar kitų šakų sportininkams galėtų būti gerokai kuklesnės. Jeigu pasirodytų, kad jos per mažos – galėtų papildyti turtingi mecenatai, tik ne valstybė iš savo kuklaus iždo. Apskritai valstybės paramos didžioji dalis turėtų tekti masiniam sportui – vaikams, jaunimui ir šiaip įvairaus amžiaus žmonėms ne profesionalams – juk pas mus šiuo atžvilgiu yra visiškas skurdas. Kiek yra visiems prieinamų, nemokamų sporto stadionų krepšiniui, futbolui ir kt.? Kiek baseinų? Ar jų steigimas ir išlaikymas būtų ne geriausia kova su alkoholizmu, narkomanija? Gerai, kad šią šaltą žiemą kai kurios savivaldybės įtaisė čiuožyklų, bet tai tik gera pradžia panašių investicijų kelyje..

  3. Būtina plati, daug platesnė negu dabar egzistuojanti, bibliotekų rėmimo programa, per kurią galėtų būti remiama ir leidyba – tiek knygų, tiek ir kultūrinės periodikos. Gerai, kad per anuos gerovės metus pastatyta, įrengta, renovuota puikių bibliotekų: Panevėžy, Utenoje. Kokią puikią biblioteką turi Zarasai! Bet šalia to – kiek skurdo rajonų bibliotekose, kurios negali užsisakyti pakankamai periodikos, nusipirkti naujų knygų. Kultūros ministro pasiūlymą skaityti senas knygas, jeigu bibliotekoje nėra naujų, galime priimti kaip šmaikštų ir liūdną pajuokavimą, nes yra tikra tiesa, jog esama knygų, kurias verta perskaityti ir ne vieną kartą gyvenime, bet ne mažesnė tiesa ir tai, jog trokštame naujų knygų. Trokštame ne tik norėdami smalsumą patenkinti, bet ir dėl to, jog norisi pajusti kintančio gyvenimo pulsą, sužinoti, kaip formuluojamos naujos filosofinės, socialinės, egzistencinės, estetinės problemos. Norisi žinoti, kokie pokyčiai vyksta kultūroje, kokias problemas mūsų būtyje atskleidžia kartu su mumis gyvenančių menininkų įžvalgos, t.y. juntame poreikį dalyvauti mūsų kultūros procese. O šis poreikis yra didžiulis, ir galėdami jį patenkinti, žmonės mažiau kentėtų nuo vidinės tuštumos, beviltiškumo, nykumos. Gal mažiau girtuokliautų, turėdami kuo užsiimti , kuo užpildyti savo gyvenimą.

  4. Dar galima būtų kalbėti apie muziejų rėmimą, kurių daugelis dabar tikrai nėra nuobodžios daugeliui eksponatų saugyklos, o rengia modernias ekspozicijas, sugalvoja įdomių ir kūrybingų edukacinių programų – vaikams ir suaugusiesiems. Daug labai kvalifikuotų muziejininkų dirba ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir periferijoje, įvairiuose memorialiniuose muziejuose.

  5. O kur dar labai svarbus kultūrinės spaudos rėmimas, knygų leidyba, parama vertimams, Lietuvos kultūros garsinimas užsieniuose. Suprantu, jog tas mano kalbėjimas tikriausiai skamba banaliai, nes kartoju dalykus, kurie jau yra išsakyti šimtus kartų, tik gaila, kad nuo tų sakymų nedaug kas keičiasi, o šiais krizės laikais nedaug ir tegali pasikeisti. Bet juk gyvenimas tęsis ir po krizės, ir jam reikėtų ruoštis jau dabar.

Ir dar – kultūra juk nėra tik teatrai, koncertai, dailės parodos ar knygos. Tai ir žmonių santykiai, elgesys, kalba, įpročiai bei papročiai. Jų vertybės ir tikėjimai. Taip pat ir politikų tarpusavio santykių, jų diskusijų, kalbėjimo kultūra. Jau nekalbu apie jų etinę kultūrą, taip bjauriai atsiskleidusią skandale dėl Seimo automobilių nuomos ir pirkimo. Paklauskime, kiek mūsų politikams kultūra yra svarbi jų asmeninio gyvenimo dalis. Kiek jų matome teatrų spektakliuose, koncertuose, parodose, kiek girdime kalbančių apie knygas ir autorius, kiek – viešai svarstančių kultūros problemas. Aš klausiu, suprantama, ne apie įvairiausius popkultūros renginius – ten jų netrūksta, ir ne tik tarp žiūrovų, bet netgi dalyvių. Klausiu, pavyzdžiui, apie rimtosios muzikos koncertus Filharmonijoje. Atsimenu, pavyzdžiui, senus, jau praėjusios epochos laikus, kai nuolatinis koncertų lankytojas buvo tuometinis aukštojo mokslo ministras H. Zabulis. Arba įstrigęs vaizdelis po koncerto, kai Vilniuje gastroliavo žymusis altininkas J. Bašmetas. Filharmonijoje jis kartu su V. Čepinskiu grojo Mocartą ir Čaikovskį. Koncerto klausėsi ir anuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas, kuris tikrai nepasižymi rafinuotu muzikiniu skoniu. Po šio koncerto žurnalistas priėjęs prie prezidento paklausė, kaip jam patikę. Ir tas nušvitusiu veidu ir spindinčiom akim tik ištarė: ,,Koks dieviškas grožis!‘‘ Tai buvo taip spontaniška ir nuoširdu, kad iki šiol prisimenu. Prašom to nepriimti, kaip politinių simpatijų išsakymo. Noriu tik pasakyti, jog labai svarbu, kad politikas turėtų asmeninį kultūrinių vertybių pajautimą, kuris suteiktų prielaidą tam, kad jis išgirstų ir suprastų kultūrinės visuomenės jam teikiamus pasiūlymus. Ar jis juos priims ir realizuos – tai jau kitas reikalas, dažniausiai ne nuo jo vieno priklausantis.

 Bernardinai.lt