Mažinami atlyginimai, apkarpomos socialinės garantijos silpniausiems visuomenės nariams – pensininkams, vaikams ir neįgaliesiems – ir kartu begėdiškai didinamos kainos komunalinėms paslaugoms, kurui ir kitoms būtino vartojimo prekėms – visa tai veiksminga krizės pažabojimo politika Lietuvoje. Daugeliu atveju tokie Vyriausybės sprendimai buvo priimami nepaisant piliečių interesų, netgi ribojant jų demokratines teises protestuoti bei ginti savo socialines garantijas. Ar mūsų valstybė tarnauja savo piliečiams? – retorinis klausimas skambėjęs ir tebeskambantis šiandienėje nepriklausomoje Lietuvoje.

 Lietuvai tebesant krizės gniaužtuose bei augant valstybės ir jos piliečių susvetimėjimui vertėtų prisiminti švedišką požiūrį į valstybę ir jos piliečius. Nuo seno Švedijoje valstybė ir jai atstovaujančios institucijos laikomos teisingumo garantais. Tokį požiūrį lėmė per daugelį metų susiformavęs teigiamas požiūris į valstybę, kuri niekada neapvylė savo piliečių. Taip pat ir senos socialdemokratinės tradicijos, puoselėjančios tokias vertybes kaip socialinis teisingumas, solidarumas ir lygybė, formavo pozityvų požiūrį į valstybę ir jos institucijas. Nuo 1920 metų valstybės veikla užtikrino piliečių pasitikėjimą ir suteikė jausmą, kad jie yra „gerose rankose“. Po Antrojo pasaulinio karo gerovės valstybės augimas ir vis didėjančios socialinės garantijos formavo valstybės „tautos namai“ idėją. Šūkis „Švedija – tautos namai“ ilgainiui tapo valstybės tikslu bei politiniu prioritetu. Ir šiandien švedai savo valstybę vadina „savo namais“, „valstybe, kuri rūpinasi savo piliečiais nuo lopšio iki kapo“. Švedų tauta susitelkimo būdu sukūrė unikalią visuomenę – socialdemokratinę gerovės valstybę, kuri dažnai vadinama utopine. Tai visuomenė, kurioje vyrauja lygybė, o silpniausių grupių gynimas/globa yra prioritetas, kurioje lygios galimybės visoms socialinėms grupėms dirbti bei siekti asmeninio tobulumo yra beveik realizuotos. Švedija sugebėjo suderinti kapitalizmą su socializmu bei paimti, kas geriausia iš abiejų. Tai jai pavyko padaryti vykdant visiško užimtumo, pajamų perskirstymo, ekonomikos modernizavimo bei verslumo skatinimo politiką. Siekiant visiško užimtumo, švietimas tampa prioritetine sritimi, taip pat aukštojo mokslo prieinamumas, mokymosi visą gyvenimą propagavimas bei aktyvių darbo rinkos priemonių diegimas kovoje su nedarbu. Švedijoje švietimas suvokiamas kaip žmogaus maksimalių galimybių panaudojimo darbo rinkoje ir gerovės valstybės kūrimo pagrindas. Aukštesnį socialinį kapitalą ir išsilavinimą turintys žmonės lengviau susiranda darbą ir sukuria didesnį bendrą vidaus produktą, kuris toliau yra panaudojamas gyventojų materialinės gerovės augimui ir socialinių garantijų išplėtimui. Nedarbas tokiu atveju yra traktuojamas ne kaip individuali problema, bet kaip žmogiškųjų išteklių švaistymas visuomenės mastu. Todėl švietimas Švedijoje yra nemokamas ir prieinamas kiekvienam, norinčiam siekti žinių. Tuo pat metu rinkos ekonomikos principų ir valstybinio planavimo elementų suderinamumas garantuoja ekonomikos stabilumą bei socialinės lygybės principų išsaugojimą. Švedijoje piliečiai sutinka mokėti didesnius mokesčius, nes jie žino, kad valstybė jiems garantuos ekonominį saugumą ištikus socialinei rizikai. „Visi žmonės turi jaustis saugiai visose savo gyvenimo fazėse. Žmonės, gyvenantys Švedijoje, neturi jaudintis dėl savo ekonominės situacijos, kai jie pasensta, gimdo vaikus, serga ar praranda gebėjimą dirbti“ – tai Švedijos vyriausybės ir jos vykdomos šiandienės gerovės politikos tikslas. Ar šis tikslas pasiektas, turbūt nesunku atsakyti į šį klausimą pažvelgus į Švedijos socialinius ekonominius rodiklius ar į Jungtinių Tautų kasmet skaičiuojamą žmogaus gyvenimo raidos indeksą – šie rodikliai aukščiausi pasaulyje. O skurdo, socialinės atskirties ir materialinės deprivacijos indikatoriai – mažiausi visoje Europos Sąjungoje bei pasaulyje. 

 Nors Švedijos gerovės valstybė yra ne tik liaupsinama, bet ir kritikuojama dėl savo didelio protekcionizmo, o globalizacijos bei europeizacijos sąlygomis neišvengiamai patiria įvairiausių pokyčių, silpninančių universalumą, vis dėlto nėra net kalbos apie socialdemokratinės gerovės valstybės sistemos panaikinimą. O pagrindinė, nuo seno puoselėta idėja – Švedija – tautos namai – tebeišlieka gyva, giliai įsišaknijusi tautos sąmonėje. Tai valstybė, kuri tvirtai laikosi teisingumo, pasitikėjimo valstybe bei jos institucijomis pagrindų.  

 Po tokių pamąstymų apie Švedijos gerovės valstybę, tampa akivaizdu, kad ant korupcijos, tautos ir valstybės susvetimėjimo, oligarchų lobizmo, socialinės nelygybės pamatų nesukursime gerovės valstybės. Taip pat kaip ir neišspręsime krizės problemų silpniausiųjų sąskaita – pensininkų, vaikų bei neįgaliųjų. Kodėl Lietuva, propaguodama savo istorinę priklausomybę Europai, eina liberalizmo keliu, kuris būdingas Amerikos ir Azijos žemynams? Europa yra gerovės valstybės lopšys, čia gimė universali, demokratiška, solidarumu pagrįsta socialinė politika, kuri ir šiandien puoselėjama ir saugoma. Europai rūpi apginti silpniausius visuomenės narius, pažabojant socialinę atskirtį ir diskriminaciją. Ar propaguojamos liberalizmo idėjos, skatinančios socialinės politikos mažinimą, iš tikrųjų kelias į geresnę ateitį? Šiuo metu Lietuva garsėja visoje Europos Sąjungoje kaip valstybė, išleidžianti mažiausiai socialinės apsaugos politikai, taip pat ir švietimui bei sveikatos apsaugai. Pajamų perskirstymas socialinės politikos dėka skatina vartojimą, nes daugiau žmonių, patekusių į socialinę riziką, gali dalyvauti prekių bei paslaugų pirkimo procese. O vartojimas, kaip žinoma, skatina ekonomikos augimą. Investicijos į piliečių švietimą, aukštesnį išsilavinimą vėlgi suteikia šalies gyventojams užimtumo garantijas, todėl jie sukuria didesnę pridėtinę vertę, stimuliuojančią ekonomikos augimą. Investicijos į sveikatos apsaugą – tai investicijos į mūsų šalies piliečių sveikatą, o sveikesni žmonės sukuria didesnį bendrąjį vidaus produktą. Šiandien mažinant darbo užmokestį, apkarpant socialines išmokas, akivaizdžiai mažėja vartojimas. Ar mes pažabosime krizę mažindami vartojimą? O kur dar emigracijos, žemo gimstamumo, augančio nusikalstamumo problemos mažėjančių pajamų fone? Lietuviška krizės pažabojimo strategija sunkiai suprantama Švedijos gerovės valstybės kontekste. Galima tik spėlioti – ar mes kada nors kalbėsime apie Lietuvą, kaip apie tautos namus, apie valstybę, kuri mus gina, saugo ir puoselėja teisingumo idėjas.

 Bernardinai.lt