Politologas, Ukrainos instituto vadovas Vladas Sirutavičius sako, kad rinkimai Ukrainoje – tarsi lenktynės dėl didelio prizo, todėl „visos priemonės yra teisingos“.

Pasak politikos mokslų specialisto, abu pretendentai į prezidento postą yra parengę bent po kelis galimų veiksmų variantus, jei rinkimų rezultatai jų netenkins. Tiesa, masinių neramumų ar Ukrainos skilimo laukti nereikėtų, oligarchai, finansuojantys šiuos rinkimus, labiau už viską mėgsta ramybę.

Kandidatai į Ukrainos prezidento postą Viktoras Janukovyčius ir Julija Tymošenko atvirai kalba, kad, jei rinkimų rezultatai netenkins, jie gali „išvesti žmonės į gatves“ arba imtis kitų priemonių. Ko gali būti imtasi ir kaip baigsis šie rinkimai?

Posovietineje erdvėje retai kur rinkimai vyksta be trukdžių. Net Lietuvoje savivaldos rinkimus lydėjo maži skandalai, o ten (Ukrainoje) yra dėl ko peštis. Mes neįsivaizduojame kiek ten kas kainuoja ir kiek, kas, ko turi. Todėl pareiškimai apie galimus veiksmus po rinkimų – nestebina.

Yra keli galimi scenarijai. Abi puses svarsto, skaičiuoja ir planuoja galimus savo žingsnius.

Vienas iš variantų: išvesti žmones į gatves. Tiesa, neaišku, kiek žmonių jie galėtų surinkti, nes „išvesti žmones į gatves“ – kainuoja.

Apie tai dabar rašo visa spauda, net yra paviešinti protestuotojų įkainiai. Taigi protestų galima tikėtis, bet visi supranta, kad nebus taip, kaip buvo per „Oranžinę revoliuciją“. Jokio spontaniško sukilimo Maidane nebus.

Antras galimas scenarijus – pradėti teismus. Kiek suprantu jau dabar abi pusės ruošia savo teisininkus ir teismus ketina užpilti visokiausiais skundais.

Tiesa, ankstesni Julijos Tymošenko pareiškimai, kad ji nesitaikys su pralaimėjimu, tėra skambi retorika. Jos pareiškimai visada būna „kieti“, bet gyvenimas sutvarko taip, jog susitarti – reikia. Nemanau, kad Ukrainoje gali kilti kažkokių pilietinių neramumų, tai būtų pernelyg pesimistinis scenarijus.

Tie, kurie stovi už abiejų kandidatų: rėmėjai, oligarchai nenori neramumų. Yra riba, ties kuria reikės sustoti ir imtis derybų. Daug kas šiuose rinkimuose priklausys nuo to, kaip ir dėl ko susitars abiejų kandidatų rėmėjai.

Dažnai ir garsiai kalbama apie Rusijos įtaką šiuose rinkimuose. Spėliojama, kurį kandidatą palaiko Rusija. Ar Rusija daro didelę įtaką Ukrainos prezidento rinkimams?

Nemanau, kad Rusija palaiko kurį nors vieną kandidatą. Tiesa, rinkimus didžioji kaimynė akylai stebi, bet nemanau, jog aktyviai kišasi. Abiejų kandidatų pasisakymai Rusijos atžvilgiu buvo gana santūrūs. Pernelyg drąsu būtų sakyti, kad už kažkurio iš jų stovi Rusija.

Vakaruose ir pas mus labai mėgstama kalbėti apie Rusijos įtaką. Rusijos interesai Ukrainoje – akivaizdūs, bet tai – kaimyninė šalis, turinti 3 tūkstančių kilometrų bendrą sieną, todėl politiniai, ekonominiai ir kultūriniai saitai tarp šių šalių yra ir visada bus.

Nemanau, kad galima sakyti, jog laimėjus vienam ar kitam kandidatui laimės Rusija, manau, reikėtų tikėti, kad laimės paprasti ukrainiečiai ir Ukraina. Kartais keista klausyti kalbų, ypač Vakaruose, kur sakoma, jog Ukraina turi būti arba su Vakarais prieš Rusiją, arba – su Rusija prieš Vakarus.

Beje, tokių kalbų girdisi ir Maskvoje. Nematoma jokio vidurio, nematoma Ukrainos su jos nacionaliniais interesais. Tarsi paneigiamas Ukrainos valstybingumas, o juk tai – valstybė, nepaisant visų jos bėdų.

Ukrainoje gana įvairialypė visuomenė, "Oranžinės revoliucijos" metu net buvo kalbėta apie galimą šalies skilimą. Ar tai įmanoma?

Po pirmojo rinkimų turo aiškiai matoma linija, kur laimėjo vienas, o kur laimėjo kitas kandidatas. Ta linija tarsi dalija šalį. Yra tam tikro atsiribojimo, bet nežinau, ar iš to galima daryti kokias nors išvadas.

Šalies skilimo požymių buvo siautėjant „Oranžinei revoliucijai“, bet valstybė neskilo, vadinasi yra kažkas, kas sieja tos valstybės žmones. Yra pasidalijimo, yra ir pavojus, bet nemanau, kad valstybė gali skilti. Tiesa, valstybė, tauta  – nevienalytė. Reikia „cementuoti“ tautą, o tai – sunkus uždavinys politiniam elitui.

Sociologai, politologai ir net būrėjai prognozuoja Ukrainos prezidento rinkimų baigtį. Vieni sėkmę žada J. Tymošenko, kiti – V. Janukovyčiui. Kokia Jūsų nuomonė?

Atsižvelgiant į tai, kas rašoma, – egzistuoja dvi nuomonės. Kalbama, kad V. Janukovyčius yra išsėmęs savo rinkėjų rezervą, o J. Tymošenko jo dar turi. Tiesa,  apklausos rodo, jog abu kandidatai dar turi rinkėjų rezervų, bet niekas negali pasakyti, už ką balsuos tie žmonės, kurie balsavo už kitus kandidatus.

Rinkėjų identifikacija nėra nusistovėjusi, neaišku, kiek žmonių neateis balsuoti, arba balsuodami sugadins biuletenius.

Mačiau visokių prognozių, nuo šamanų iki sociologų, visgi manyčiau, kad laimės V. Janukovyčius. Persvara bus apie penki procentai, bet šis kandidatas, patrauks kitų buvusių kandidatų rinkėjus.

Pirmas turas parodė, kad jis turi nemažą pranašumą. J. Tymošenko nuo jo atsilieka apie dešimt procentų, ir tai yra keli milijonai balsų, sunkoka būtų staiga surinkti tuos kelis milijonus ir dar daugiau.

Įdomiau kitkas, kiek abu kandidatai griebsis juodųjų rinkimų technologijų. Visi sutaria, kad pirmas turas buvo gana skaidrus, bet nežinia, koks bus antrasis. Prizas (prezidento postas) jau arti ir jis – didelis. Gali būti, kad bus griebtasi ir nešvarių dalykų.

Svarbiausia, jog valstybinės institucijos, kurios turi užtikrinti, kad rinkimai vyktų sklandžiai ir skaidriai, – atliktų savo darbą. Dabar ten chaotiška politinė situacija ir politinė struktūra, daug partinio pasidalijimo, įdomu ar rinkimų komisijos sugebės sąžiningai išlaviruoti.

Prezidento Viktoro Juščenkos žvaigždė nusileido. Pirmame rinkimų ture jis gavo vos kelis procentus balsų ir tolesnėje kovoje dėl posto nedalyvauja. Kur ir kodėl dingo „Oranžinės revoliucijos“ lyderio populiarumas?

Yra įvairių priežasčių, kodėl V. Juščenka pamirštas. Niekur Rytų Europoje revoliucijos vedliai neišlaiko valdžios bei populiarumo ir patys prie to prisideda. V.  Juščenka nebuvo efektyvus lyderis, nesuderino paramos ir lūkesčių su tuo, ką ir kaip daryti.

„Oranžinės revoliucijos“ vedliai patys save diskreditavo žmonių akyse, nes labai greitai pasirodė, kad deklaruotos vertybės tėra fikcija.

Ėmė aiškėti įvairūs interesai, ir žmonės nebematė skirtumo tarp vienų ir kitų. Nebeliko kokybinio skirtumo tarp „Oranžinės revoliucijos“ vedlių ir jų priešininkų.

Lūkesčiai buvo dideli, bet galimybės įgyvendinti – ribotos. Čia politinės klasės, net ne asmenybės problema. Po didžiulių pakilimų atėjo nusivylimas, problemos buvo didesnės, nei galimybės jas spręsti. Pompastika, ritualai ir džiugesys baigėsi, o konkrečių sprendimų priimta nebuvo.

V. Juščenka padarė nemažai politinių klaidų. Aišku, būta spaudimo iš Rusijos, būtų keista galvoti, kad Rusija bus nesuinteresuota Ukrainoje turėti sau palankesnius lyderius.

Rusija su Ukraina turi labai daug sąsajų ir ryšių, kurių Vakaruose nenori matyti ir nesupranta, todėl viską piešia tik juodomis spalvomis.

Dabar jau atvirai rašoma, kad po „Oranžinės revoliucijos“ beveik niekas nepasikeitė nei energetikos srityje nei kitose, svarbiose ir reformų reikalavusiose srityse.

Korupcija taip pat nesumažėjo. Jau anksčiau buvo aišku, kad V. Janukovyčiumi pasitikėjo nemaža dalis Ukrainos visuomenės. Jų nebuvo galima ignoruoti, o V. Juščenka būtent tai ir darė. Dabar būtent tie žmonės taria savo žodį.

V. Janukovyčius net ir po „Oranžinės revoliucijos“ visą laiką liko politikoje, nebuvo įmanoma jo „išmesti“, nes už jo visada stovėjo nemenka dalis Ukrainos piliečių.

Kokia yra prezidento rinkimų kampanija Ukrainoje? Kaip ją galima įvertinti?

Šios rinkimų kampanijos šūkis galėtų būti:„Visos priemonės geros“. Prizas – didelis, todėl galima pasisamdyti ir gerų ekspertų ir specialistų. Kampanija populistinė, žadama tai, ko tikrai nebus įmanoma įgyvendinti.

Šalies laukia labai sunkus laikotarpis, bet kandidatai į prezidentus dalija rožinius pažadus. Technologiškai naudojama viskas, kas naujausia, brangiausia, dirba aukšto lygio specialistai. Tiesa, turinys visai nekoks, mėtomasi nepamatuotais pažadais.

Kita vertus, rinkėjai irgi nori pažadų, nes visuomenė – pavargusi. Formaliai žiūrint tai – vakarietiška rinkimų kampaniją, bet turinio – nėra. Apie užsienio politiką beveik nekalbama, bet tai – natūralu.

Pareiškimai apie „kovotojus“, neva atvykstančius iš Lietuvos ar Gruzijos padėti vienam ar kitam kandidatui taip pat yra rinkimų kampanijos dalis.

Kokie politikai yra kandidatai į Ukrainos prezidento postą?

J. Tymošenko – valingas ir užsispyręs žmogus, ji turi vidinį „motorą“. Ji linkusi lyderiauti, todėl kai kurie sociologai mano, kad net atsilikdama nuo V. Janukovyčiaus gali laimėti šiuos rinkimus.

Ir ji, ir V. Janukovyčius kaip, beje, ir daugelis Rytų Europos politikų turi tam tikrų savivokos problemų. Kartais atrodo, kad turtingi politikai nežino, kur gyvena. Susidaro įspūdis, jog jie gyvena „kitame matavime“ nei visa tauta.

Nesuvokiama, kad svarbu jausti visuomenės pulsą. Nėra socialinių saitų. Politikai į parlamentą atvažiuodami prabangiais automobiliais nežino, kaip gyvena paprasti žmonės.

Tai – bendra Rytų Europos politikų problema. Tai kelia nepasitikėjimą, daug žmonių nemato perspektyvos, neranda savo kandidato, matyt, bus nemažas procentas tokių, kurie išvis neis balsuoti.

Kaip pasikeis Ukrainos užsienio politika išrinkus naują prezidentą? Ar Lietuva dar bus artima Ukrainos sąjungininkė?

Užsienio politika, santykiai su Vakarais ir Lietuva, matyt, keisis. Jie taps santūresni. Ir viena, ir kita pusė suprato, kad tarptautiniai santykiai turi savo logiką.

Dramatiškų pokyčių nereikėtų laukti, bet, matyt, į viską bus imta žiūrėti pragmatiškiau. Kiekvienas pradės realiau vertinti savo galimybes, o svajonių padaryti Ukrainą demokratijos placdarmu plečiant ją (demokratiją) į rytus, manau, teks atsisakyti.

NATO retorika priblės, bet tai – natūralu. Nemanau, kad tai buvo prioritetinė sritis, tai buvo skubinama. Geri santykiai su kaimynais išliks.

Jūratė Važgauskaitė