2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Kardinolas Rodé: reikia apmąstyti vienuolių nekunigų vaidmenį

2010-02-03
Rubrikose: Religija » Šv. Pranciškus ir pasaulis  Religija » Naujienos 
Kretinga kapitula

Vasario 2 dienos proga, kada Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas Kristaus paaukojimas Šventykloje ir Pašvęstojo gyvenimo diena, kardinolas Franc Rodé, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacijos prefektas, Vatikano Radijui pasakojo apie dabartinius savo vadovaujamos institucijos rūpesčius.

Vienas iš jų, tai vėl iš naujo įvertinti brolių vienuolių, kurie nėra kunigai, vaidmenį. Anot kardinolo Rodé, jų skaičius stipriai mažėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Lyginant vienuolių kunigų ir vienuolių nekunigų skaičių, per pastaruosius 50 metų paskutiniųjų sumažėjo trigubai.

Tai – problema ir reikia klausti kodėl ji kilo. Vienos priežastys yra universalios. Per pastaruosius keliasdešimt metų visos didelės kongregacijos mažėjo. Tačiau vienuolių nekunigų mažėjimas yra daug ženklesnis nei kunigų. Viena iš priežasčių galbūt yra ta, kad Bažnyčia jiems skyrė per mažai dėmesio.

Anot kardinolo Rodé, nuo pat Vatikano II Susirinkimo apie tai beveik nekalbėta ir atėjo laikas tai padaryti. Jis išreiškė viltį, kad iki rudens pavyks paruošti dokumentą apie vienuolių nekunigų vaidmenį ir pašaukimą.

Svarbu pabrėžti, kad toks pašaukimas yra autonomiškas ir pilnas. Kartais manoma, kad vienuoliai netampa kunigais dėlto, kad dėl kažkokių priežasčių negalėjo ar nenorėjo. Tačiau galima turėti pašaukimą būti vienuoliu, norėti pasišvęsti Dievui, tačiau neturėti pašaukimo būti kunigu. Geriau pasidomėjus, Bažnyčios istorijoje atrastume ne vieną šventąjį ar iškilią asmenybę, kurie buvo „broliais“ vienuoliais, tačiau nepriėmė šventimų.

Kardinolo Rodé pastabas galima papildyti vienos 1995 metų popiežiaus Jono Pauliaus II audiencijos žodžiais, skirtais būtent vienuolių nekunigų temai.

Tuosyk popiežius priminė, kad viduramžiais įkurtuose pranciškonų ir dominikonų ordinuose kunigų nebuvo daug. Dažnai broliai buvo prašomi priimti kunigų šventimus esant konkrečiam sielovadiniam poreikiui. Tačiau tiek broliai kunigai, tiek nekunigai buvo pilnaverčiai ordino nariai.

Kunigystės šventimai nėra sąlyga, kad vienuolis galėtų pilnai išgyventi savo pašaukimą pagal evangelinius patarimus.

Iškalbus yra ir paties šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdys. Nors ir sutikęs būti įšventintas į diakonus, Pranciškus nenorėjo būti kunigu ir nejautė tokio pašaukimo, tačiau tai jam nesutrukdė palikti nepaprastą šventumo liudijimą.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Tomas Viluckas

Kunigų pedofilija, tūkstančiai parapijų be kunigų, lyčių lygybės nuostatos katalikus verčia klausti, kodėl moterims negalima būti dvasininkų luome.

Saulius ir Vita Kuliavai

Skaisti draugystė iki santuokos – tema, apie kurią retai kalbama garsiai ir kuri kirba daugybės jaunų žmonių širdyse.

Smurtas

Įtariu, kad žmogus, laikantis save rimtu kataliku ir turintis rimtų ydų, pagaliau turi pasirinkti viena ar kita.

Zoo sodas

Dėkingumas gyvūnėliams ir švelnus prisirišimas prie jų skatina dalį visuomenės galvoti, kad būtų teisinga pripažinti, jog gyvūnėliai turi sielą.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

Pokalbis su kunigu pranciškonu Arūnu Pranciškumi Peškaičiu apie laisvę, tiesos ieškojimą, atsakomybę, nuolankumą, dėkojimą, meilę, – visa tai, kas sudaro pagal Kūrėjo paveikslą sukurto žmogaus būties esmę.