Jis lietuvis? Przecz iš namo. Man nereikia tokių chamų.

Ši citata paimta iš prieškario „Lietuvos aido“ karikatūros, vaizduojančios lenkės ir lietuvio šeimos gyvenimą. Tuometinėje Lietuvoje netrūko problemų tarp lietuvių ir lenkų. Lietuvoje veikė įvairios lenkų organizacijos, netgi sukarintos, kaip POW (Polska organizacija wojskova), dalis inteligentijos laikė geru tonu namuose kalbėti lenkiškai, Vilnius ir visa pietryčių Lietuva buvo lenkų generolo Želigovskio armijos užgrobtos, lietuvškos mokyklos uždaromos, vietos gyventojai prievarta lenkinami, tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai įtempti, o Lenkijos laikraščiuose neretas buvo lozungas –  „marsz do Kowno“, kaip ir Lietuvoje – „mes be Vilniaus nenurimsim“. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė į gerą pusę. Turime su Lenkija tarpvalstybinę sutartį, kurioje išspręstos visos teritorinės šalių pretenzijos, pasiskelbėme strateginiais partneriais, tai mums padėjo lengviau integruotis į europines ir transatlantines struktūras.

Bet turime ir prieškario problemų reliktų, kurie pasireiškia ne tarpvalstybiniu, o savivaldybių lygmeniu. Pateikta prieškario laikraščio citata gana gerai atspindi  dabartinius pietryčių Lietuvos savivaldybių valdininkų santykius su ten gyvenančiais lietuviais. Lietuvoje turime ne vieną tautinę bendriją, bet visos jos, išskyrus lenkų bendriją, nesukelia kokių nors problemų. Su lenkų bendrija turėjome, turime ir, manau, jų dar turėsime. Pradėkime nuo Aukščiausiosios Tarybos Nepriklausomybės atkūrimo akto, kurio nepalaikė lenkų deputatai, nors ir nebalsavo prieš. Susikūrus Lietuvos politinėms partijoms, kurios vienija piliečius ne pagal tautinę priklausomybę, o pagal jų įsitikinimus, lenkai nepanoro būti tokių partijų nariais. Jie įkūrė savo tautinę partiją „Lenkų rinkimų akcija“, kuri rinkimuose konkuruoja su kitomis partijomis. Gauname skundų, kad Pietryčių Lietuvoje lietuviams sunku gauti darbą ir lengva jį prarasti, jei lietuviškų ar lenkiškų šeimų vaikai lanko ne lenkiškas, o lietuviškas mokyklas. Nors valstybinė kalba yra lietuvių, gyvenvietėse kybo lenkiški gatvių pavadinimai, ir jokie Lietuvos teismai nepriverčia jų pakeisti lietuviškais. Tose savivaldybėse valstybinė kalba tik nominali. Per strateginių partnerių susitikimus vis nepamirštama mums priminti apie lenkiškų pavardžių rašymą lenkiškos abėcėlės raidėmis. Dar pridurkime „lenkišką kortą“, lenkų bendrijos išrinktojo į EP kalbas, sakomas iš aukštų tribūnų apie tai, kaip Lietuvoje pažeidžiamos lenkų tautinės bendrijos teisės. Pasirodo, kad rusų, ukrainiečių, baltarusių ir kitų bendrijų teisės nepažeidžiamos, o lietuviai kažkodėl nemėgsta vien lenkų. Kodėl taip yra? Juk lietuviai visados buvo draugiški kitoms tautoms. Nėra ir nebuvo jokių išimčių ir lenkų tautai. Todėl atsakymo reikia ieškoti ne lietuvių elgsenoje, o pačių lenkų vietinių politikų planuose ir veikloje juos mėginant įvykdyti, nors viešai planai ir neskelbiami.

Pamėginkime suprasti, kokie tai planai? Kokiam tikslui reikia izoliuoti lenkų tautinę bendriją nuo Lietuvos politinio gyvenimo, jei ne miglotai perspektyvai kada nors vėl atsidurti Lenkijos prieglobstyje, nors pasirašyta sutartis ir baigė žodinį Lietuvos ir Lenkijos karą visiems laikams. Tačiau liko galimybė  Lietuvos viduje įkurti lenkų autonominį administracinį vienetą, bet ir tokiu atveju reikėtų pakeisti Konstituciją. O tai mažai tikėtina, nors lenkų europarlamentaras iš Lietuvos ir stengiasi parodyti visam pasauliui, kaip Lietuvoje „skriaudžiami“ lenkai. Laimė, juo niekas netiki. Autonomijos siekis sustiprėtų, suteikus galimybę visiems turėti dvigubą pilietybę. Ar kas dar abejotų, kad Lietuvoje atsirastų lenkų valdoma valstybė valstybėje? Gal todėl  Lenkų rinkimų akcijos vadovai nenori integruotis į klasikines partijas, bijodami prarasti savo įtaką lenkų bendruomenei ir netekti galimybės sukurti lenkišką autonominę jei ne valstybę tai bent sritį ar kitą administracinį vienetą? Gal bijo galimos asimiliacijos, kuri, nors ir lėtai, bet vyksta jau dabar. Akcijos politikams nesvarbu, kad lenkų bendruomenės jaunimui sunku dalyvauti valstybės valdyme deramai nemokant lietuviškai ir nepriklausant klasikinėms   politinėms partijoms. Gabiam jaunimui beveik nepasiekiama valdžios kėdė, aukštesnė už rajono mero kėdę. Jis praktiškai nušalintas nuo valstybės valdymo. Ir tai padarė ne Lietuvos valdžia, bet Lenkų rinkimų akcijos vadovai savo pačių rankomis. Tai kas gi svarbu šiems politikams? Atrodo, kad jiems nerūpi lenkų bendrijos jaunimo ateitis, o vien jų pačių užsėstų kėdžių išlaikymas. Lenkų tautinės bendrijos jaunimo ateitis pastatyta ant Lenkų rinkimų akcijos kortos. Ar tai ne žala jaunimui ir ne nusikaltimas bendrijos ateičiai?

Bernardinai.lt