Nelabai seniai pranciškoniškąją šeimą papildė ir Vilniaus Bernardinų parapijoje apsigyveno dar vienas šios šeimos narys –  brolis Alvydas Virbalis OFM, Norėdami jį artimiau pažinti, pateikėme įvairių mums rūpimų klausimų.

 Broli Alvydai, papasakok apie savo vaikystę – kur gimei, užaugai, kuo domėjaisi...

 Gimiau1981 metais Kretingoje, paprastoje, net, sakyčiau, tradicinėje to meto šeimoje tiek religiniu, tiek socialiniu požiūriu. Mano tėveliai dirbo paprastą, tačiau mėgstamą darbą. Buvau paprastas, niekuo neišsiskiriantis vaikas. Būdamas mokyklinio amžiaus, ėmiau lankyti tautinių šokių būrelį, nors, pripažinsiu, lankiau jį tik todėl, kad „reikia“, tėvelių prašymu. Prisimenu, dar lankiau ir dramos būrelį...

 Kaip Tau sekėsi mokslai?

 Visuomet buvau „tiksliukas“. Man patiko matematika, fizika... Buvau geras mokinys, pamokas praleisdavau tik labai retais atvejais. Mokiausi Kretingos katalikiškoje vidurinėje mokykloje ir buvau visoje mokykloje pačia blogiausia klase vadinamos klasės moksleivis, tad mano mintyse tarsi buvo įskiepyta, jog reikia gelbėti savo klasę nuo šio negarbingo titulo.

 Kokie buvo Tavo draugai? Ką veikdavote laisvalaikiu?

 Vyresnėse klasėse aktyviai įsitraukiau į mokyklos veiklą, tad bendravau su kitais bendraminčiais. Taip pat su savo klasės draugais daug muzikavome. Kaip ir Bernardinų jaunimas, mokykloje taip pat turėjome rūsį, kuriame vakarais galėdavome daug groti... Kartais net būdavome paprašyti dalyvauti kokiame nors vietinės reikšmės koncerte.

 Dabartinis jaunimas gausiai rūko, vartoja alkoholį, net narkotikus... Koks buvo Tavo požiūris į šiuos dalykus?

 Na, mano paauglystėje tai pasitaikydavo gana retai. Atsimenu savo pirmą surūkytą cigaretę – ją surūkėme su vokiečių kalbos mokytoju prieš egzaminą.  Na, o narkotikai... Kaip jau minėjau, buvau mokyklos „aktyvistas“, tad kartu su kitais aktyviais mokyklos žmonėmis buvome paprašyti dalyvauti vidurinės šokiuose ir akylai stebėti dalyvius, mat buvo pasklidęs gandas, jog mokykloje yra platinami narkotikai. Žinoma, tų žmonių neatradome, tačiau direktorės pasitikėjimas mumis suteikė daug tvirtumo ir supratimo, jog tai yra blogai.

Nenoriu pernelyg pasakoti apie šiuos visus dalykus, nes tai yra blogas pavyzdys, o aš juk vienuolis (juokiasi). Bet papasakosiu dar vieną atsiminimą. Šeštoje ar septintoje klasėje, po vieno „žiburėlio“, kuriame, be abejo, buvo ir įvairių alkoholinių gėrimų (kurių ir man teko paragauti), mano klasės dragas atsidūrė ligoninėje. Tai buvo nemaloni, net skaudi patirtis, tuo metu atgrasiusi mane nuo alkoholio vartojimo.

 Esame krikščioniškas jaunimas. Mums, be abejo, įdomu – ar, būdamas paauglys, tikėjai Dievu? Ar Jis tavo gyvenime užėmė svarbią vietą?

 Kalbėti apie tikėjimą išties nėra lengva. Kadangi augau katalikiškoje šeimoje ir močiutės vedamas lankiausi bažnyčioje, tikėjimas man buvo natūralus ir savaime suprantamas reiškinys. Aš dėkoju Viešpačiui, kad nuolatos buvau apsuptas brolių pranciškonų, kurių gyvenimas man, paaugliui, buvo nuostabus liudijimas. Kartu su broliais ir kitu jaunimu užsiėmėme įvairia veikla, per kurią Dievas man tapo artimesnis. Pamenu, jau būdamas paskutinėse mokyklos klasėse, dėjau daug pastangų atrasti Dievą – dalyvavau bažnyčios sakramentiniame gyvenime, įvairioje krikščioniškoje jaunimo veikloje...

 Kada pajutai, jog savo gyvenimą norėtum pašvęsti Jėzui ir tapti broliu?

Jau man artimai bendraujant su broliais pranciškonais, girdėdavau įvairių komentarų, raginančių pasirinkti vienuolišką pašaukimą, tačiau tos minties tuomet taip ir „neprisijaukinau“, maniau, jog toks gyvenimas skirtas ne man. Tad baigęs mokyklą, įstojau į Šiaulių universitetą mokytis matematikos. Tačiau, išvažiavęs iš Kretingos, kurioje virė dvasiškas gyvenimas, pajutau, kaip man viso to trūksta. Galvoje atsirado pirmųjų minčių apie pašaukimą... Kartą apsilankiau Kryžių kalne, kuris tuomet dar tebuvo statomas, ir su ten gyvenančiais postulantais praleidau kelias dienas. Tai buvo galutinė akimirką, kai tvirtai apsisprendžiau, jog tapsiu broliu ir pašvęsiu savo gyvenimą Dievui. Jau po pusmečio buvau beveik beapsigyvenąs kartu su broliais pranciškonais, kai... Mane nuo to atkalbėjo vienas geras draugas!

Aš ėmiau ir įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą.  Tačiau po pusės metų, kai ilgesys širdyje buvo nebepakeliamas, supratau, jog visgi mano pašaukimas yra tapti broliu, ir pagaliau įstojau į vienuolyną. Pamenu, kaip abejojau, bijojau, jog praleisiu veltui tuos metus, kad tai ne mano kelias...

Kokia buvo Tavo tėvų, artimųjų reakcija į šį apsisprendimą?

 Na, reakcija buvo labai įvairi... Mano tėvelis labai palaikė, tik mama tikėjo, kad aš turėčiau gyventi pasaulietinį gyvenimą, apsuptas būrio vaikų ir gražios žmonos. Visos mamos tokios, jos linki savo vaikams paties geriausio. Draugai nelabai nustebo, mat jau žinojo, jog galvoju apie vienuolio kelio pasirinkimą. Žinoma, kai kurie bandė perkalbėti, tačiau tuomet jau buvau tvirtai apsisprendęs. Su tais draugais mes iki šiol bendraujame...

 Įstojęs į ordiną, studijavai Didžiojoje Britanijoje...

 Taip. Paprastai kiekvienas brolis, davęs pirmuosius įžadus, yra siunčiamas mokytis. Na, ir man labai pasisekė (visa tai Dievo apvaizda), mat Lietuvos broliai buvo paprašyti atsiųsti iš mūsų provincijos kelis studentus į Angliją, Kenterburį, Pranciškonų studijų centrą. Išsiųsti buvome aš ir brolis Antanas. Kartu ten praleidome penkerius metus su puse, baigėme teologijos-filosofijos kursą, įgijome išsimokslinimą, būtiną norint būti įšventintiems į kunigus. Pusę metų buvome sugrįžę ir į Kauną, kad pajustume Lietuvos pastoracinę aplinką, pamatytume, kuo gyvena mūsų Bažnyčia, kad pernelyg nenutoltume nuo viso to. Tad teko studijuoti tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje.

 Turbūt iš studijų Anglijoje pasisėmei labai vertingos patirties.

 Taip, pamenu, kai su broliu Antanu važiavome namo, supratome, kiek daug mums davė tie metai, praleisti Kenterburyje, ir kokį „dvasinį bagažą“ mes parsivežame čia, į Lietuvą. Turėjome nepaprastą galimybę pamatyti, kaip gyvena kitų šalių tikintieji, koks stiprus tikėjimas žmonių, kurie savo šalyje kenčia priespaudą... Tai buvo neįkainojama patirtis.

 Na, o dabar šiek tiek nukrypkime nuo temos. Ką manai apie dabartinį jaunimą? Ar ši karta labai skiriasi nuo tavosios?

 Manau, jis labai linksmas (juokiasi). Dabartiniai jaunuoliai labai daug ieško – savęs, gyvenimo prasmės,  bando save išreikšt įvairiais būdais – menu, muzika... Tai labai džiugina. Didžiausias skirtumas tarp dabartinės ir manosios kartos – tai informacijos prieinamumas, pažangios šiuolaikinės technologijos. Juk dabar daugiausia gyvenimas verda internete, kaip, pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook“ - virtualusis gyvenimas dabar tapo toks svarbus! Daugiau skirtumų neįžvelgiu, kadangi pats esu dar jaunas, ir kol kas negaliu įžvelgti ryškesnių skirtumų. Turbūt, būdamas penkiasdešimties metų, šnekėsiu kitaip.

 Ko galėtum palinkėti mūsų jaunimui?

Per vienas rekolekcijas išgirdau palinkėjimą, palietusį man širdį, ir to paties palinkėti norėčiau ir jums – turėti širdyje Viešpaties džiaugsmo. To tikrojo džiaugsmo, kuris glūdi ne vienadieniuose, bet amžinuose dalykuose.  Juk kaip kitaip mes galėsim liudyti apie krikščionybę pasauliui? Tad labai tikiuosi, kad atrasite širdyje džiaugsmo ugnį, kurios neužgesins jokios pasaulio negandos.

 Kalbino Adrė Zakrauskaitė