Apie krizę kalbama daug ir dažnai. Tačiau kaip ji atpažįstama? Diagnozuojant krizę – sąmoningai arba ne – leidžiama suprasti, kad žinoma, kas yra normali būklė. Pateikiame sociologijos profesoriaus iš Bambergo universiteto (Vokietija) sociokultūrinį pasižvalgymą po šias klaidžias apylinkes.

Jeigu neegzistuotų normalumo modelių, nebūtų ir krizių. Tai tampa itin akivaizdu, kai krizę sukelia sumažėjęs perteklius. Tačiau juk ne visas pasaulis žino, kas apskritai yra perteklius. Prieš kurį laiką pasaulį apskriejo fotografijos, kuriose užfiksuota, kaip išgąsčio apimti vienos genties vyrai bando lankais ir strėlėmis nukauti virš jų ratus sukantį sraigtasparnį. Industrinių šalių gyventojams sraigtasparnis yra tapęs kasdienybės dalimi, tačiau tiems vyrams jis reiškė krizę, kadangi jų normalumo teorijoje nėra vietos sraigtasparniui. Sykiu jie nežino, kas yra perteklius ir kaip reikėtų su juo tvarkytis. Todėl sumažėjęs perteklius jų visiškai nejaudina, tuo tarpu mes kovojame su krize. Tačiau kaip būtų, jeigu mes iš modernaus pasaulio zonų staiga būtume perkelti į kaimą sengirėje? Viena vertus mes nuolat be priežasties jaudintumėmės, kita vertus, kilus krizei, išliktume ramūs, nes nežinotume, kas yra normalu.

Kultūros nuosmukis

Tačiau kas yra normalu? Iš pažiūros nesudėtinga mąstymo operacija – atpažinti tai, kas yra normalu, – netrukus pasirodo esanti komplikuota ir apgaulinga. Nepaisant to, ji retai sulaukia dėmesio. Kasdienybėje mes reaguojame intuityviai, ir neretai to pakanka. Tačiau susidūrus su didžiaisiais šių dienų krizės diskursais, antai ekonomikoje, demografiniuose procesuose, klimato kaitoje ir energetikoje, intuicijos neužtenka. Dar niekada tiek daug žmonių nekalbėjo apie gausybę įvairių krizių: nediskutavo apie jas, neformulavo tokių įtaigių perspėjimų, neragino susiprotėti ir imtis veiksmų. Tačiau intelektinis tokių debatų lygis dar ne ką aukštesnis nei tų čiabuvių, virš kurių kaimo skrenda sraigtasparnis. Sakydamas „intelektinis lygis“, turiu mintyje aiškumą ir diskusijos dalyvių susirūpinimą debatų kokybe. Ar jie tikrina žinias, kuriomis grindžia savo poziciją? Kokia jų kilmė apskritai? Kokių išvadų slapta ir dažnai nesąmoningai tikimasi? Kas daro kam spaudimą? Kokią reikšmę turi tokie su svarstomu dalyku nesusiję motyvai kaip savimeilė, pinigai, patogumas ir bailumas?

Dar niekada tiek daug žmonių nekalbėjo apie gausybę įvairių krizių: nediskutavo apie jas, neformulavo tokių įtaigių perspėjimų, neragino susiprotėti ir imtis veiksmų. Tačiau intelektinis tokių debatų lygis dar ne ką aukštesnis nei tų čiabuvių, virš kurių kaimo skrenda sraigtasparnis.

Šiandieniai krizės diskursai tapo dažnesni ir intensyvesni, bet sykiu skurdesni ir dogmatiškesni. Pažvelkime į kultūros nuosmukį argumentacijos srityje pastaraisiais keliais dešimtmečiais. Tačiau kodėl taip yra? Kodėl metodiška savistaba ir savikontrolė, modernybės pagrindas, nesusidoroja su sunkumais ir kliūtimis būtent ten, kur kalbama apie giliai įsišaknijusią žmogiškąją esmę? Tai pirmiausia susiję su normalumo teorija, ties kuria niekas nestabteli, kai kalba pakrypsta apie krizę.

Nepastebėta savaime suprantamybė

Pirmoji mūsų normalumo teorijų problema ta, kad mes jas apskritai išleidžiame iš akių, nors būtent jos ir apibrėžia krizes. Šitaip nuošalyje lieka tai, kas svarbiausia. Kai teorija tyli, miega ir skeptiškumas. Normalumo modelis tampa savaime suprantamu dalyku ir išvaduoja nuo papildomų apmąstymų. Tuo, kas savaime suprantama, pasinaudojama implicitiškai ir apie tai pamirštama.

Tam visada esama rimtų priežasčių: mes turime koncentruotis į esminius dalykus ir negalime gaišti laiko banalybėms. Tarkime, ką vadinti sveikata? Tai juk kiekvienam aišku: žmogus sveikas, kai nejaučia skausmo, gali laisvai judėti, jausti gyvenimo pilnatvę, geba dirbti, visi jo organai gerai funkcionuoja. Tačiau tarp neginčijamos sveikatos ir vienareikšmiškai pripažįstamos ligos kybo ištisi miglos debesys. Daugelis dalykų, kurie kažkada buvo laikomi liga, vadovaujantis šiandiene samprata neperžengia normalumo ribos, antai homoseksualumas, kairiarankiškumas, isterija. Kiti simptomai, apie kuriuos ankstesnių laikų medicina nežinojo arba kurie jos nedomino, šiandien laikomi ligos požymiais, pavyzdžiui, alerginės reakcijos, demencija arba pervargimo sindromas.

Antai per didelis cholesterolio kiekis laikomas krizės indikatoriumi. Manoma, jog jis prisideda prie širdies ritmo sutrikimų, sykiu signalizuoja apie sutrikusią medžiagų apykaitą, liudija blogą mitybą ir neteisingą gyvenseną. Tačiau kas ir kokiais metodais tai ištyrė? Kiek aiškūs buvo rezultatai? Ir kas apibrėžė intervalą, kuriuo vadovaujasi gydytojas: nuo čia – per žemas, nuo čia – per didelis?

Normalumo teorijos tampa dar komplikuotesnės, kai susiduriama ne su fizine, o su socialine ir psichine faktine medžiaga. Nors ir čia kalbama apie empirinę tikrovę, tačiau ypatingo pobūdžio. Ji keičiasi, ji išplaukia į paviršių ir vėl pranyksta, ji leidžiasi atskleidžiama tik per klysti linkusią kalbos mediją ir turi ne pastovios būsenos, o pakartotinių epizodų pobūdį: ją reikia išdistiliuoti iš daugybės procesų kaip pavyzdį.

Sveikatos sąvokos psichologizavimo ir įkultūrinimo pavyzdžių visad apstu spaudoje: tiek ir tiek procentų žmonių kenčia nuo „streso“, „nutukimo“, „paribio sindromo“, „priklausomybės“ (nuo narkotikų, alkoholio, kompiuterinių žaidimų, vartojimo…), „dėmesio koncentravimo sutrikimų“ ir kitokių pačių įvairiausių vaizduotės subrandintų patologijų, kai peržengiama nustatyta normalumo schema ir dažniausiai laikomasi psichosocialinių ribų.

Liga yra tik vienas iš daugelio krizės pavyzdžių, ir palyginti su kitomis užsislaptinusiomis normalumo teorijomis tampa aišku, kad sveikata yra viena tų temų, dėl kurios, jeigu būtų rimtai diskutuojama, būtų visai nesunku sutarti. Tačiau su čia pailiustruotais sunkumais be išimčių susiduriama visų krizių diskursų atveju, ir dargi juo aštriau, juo mažiau krizei tinka kūno modelis.

Kūno modelis

Mūsų kasdienė patirtis daro milžinišką įtaką mokslinei veiklai. Krizės – ekonominės, demografinės, kultūrinės ar klimato – suprantamos kaip „ligos“. Natūraliai prigijusi sveikatos samprata yra įvilkta į pulsuojančio ir kvėpuojančio organizmo vaizdinį – organizmo, kuris į kiekvieną sudirginimą yra parengęs deramą sistemos atsaką, atitinkamai sutvarko savo medžiagų apykaitos procesus ir toliau gyvuoja nekintamoje būsenoje. Žemės kūnas, tautos kūnas, ekonomikos kūnas, kultūros kūnas: virš jo palinksta ekspertų konsiliumas, kurie paklusdami savo somatinės supratimo schemos diktatui tampa Žemės gydytojais, tautos žyniais, ekonomikos šamanais ir kultūros homeopatais. Dešimtajame dešimtmetyje pasirodė Jürgeno Dahlo knyga pavadinimu „Nieko nenutuokiančių drąsa“. Ant viršelio pavaizduotas vyras, ryžtingai žengiantis virš prarajos – užrištomis akimis. Žinia aiški: tučtuojau sustok! Iš pradžių pagalvok apie būsimo žingsnio pasekmes! Žemė serga ir ją reikia gydyti. Knygos pasirodymo metais Dahlas buvo jau nebe šauklys tyruose, o tik vienas iš daugelio sunerimusių choristų. Įspėjimo ir susirūpinimo motyvas atsidūrė ilgaamžio profesinės literatūros žanro centre, tapo laiko dvasios išraiška, rizikos visuomenės leitmotyvu.

Žemės kūnas, tautos kūnas, ekonomikos kūnas, kultūros kūnas: virš jo palinksta ekspertų konsiliumas, kurie paklusdami savo somatinės supratimo schemos diktatui tampa Žemės gydytojais, tautos žyniais, ekonomikos šamanais ir kultūros homeopatais.

Verčiau likti namie?

Tačiau iš kažkur juk turėjo atsirasti tie papildomi trisdešimt penkeri gyvenimo metai, prisidėję nuo modernių laikų pradžios, kažkas juk turėjo lemti, kad į Reiną sugrįžo žuvys, aglomeracijų centruose pagerėjo oras, galutinai nesunyko miškai. Taigi tokie nieko nenutuokiantys, kaip teigia Jürgeno Dahlo knygos pavadinimas, mes vis dėlto nesame, juo labiau nesame tokie drąsūs. Taip pažvelgus, Dahlo viršelio figūra virsta apgręžiamąja figūra: kas čia nieko nenutuokiantis ir drąsus: modernių laikų pacientas ar jo gydytojai?

Drąsa apskritai beveik nebelaikoma dorybe. Užtat išaugo svarstymų ir būgštavimų vertė. Politikai ilgą laiką gyrėsi savo veikimo išmintingumu, tačiau jau keletą dešimtmečių jie giriasi išmintingumu to, kad susilaiko nuo veiksmų. Taigi rizikos diskursai veikimo galimybių horizontą papildė susilaikymu. Tai išmintinga – tačiau su saiku. Tai tampa neišmintinga, kai susilaikymas pradeda imti viršų.

Žymusis Pascalio patarimas įgauna naują prasmę: pasak jo, jeigu visi žmonės pasiliktų savo kambariuose, visos pasaulio blogybės išnyktų. Rizikos visuomenė sako: galite iškelti koją iš savo būsto, kai visi rizikos veiksniai yra išanalizuoti ir sumažinti iki minimumo. Jeigu ne, malonėkite likti namie. Šioje „filosofijoje“ esama fundamentalių klaidų. Be minimalaus kiekio beatodairiškos drąsos ir nesuvokimo žmogaus išlikimui gresia vienodas pavojus kaip ir tuo atveju, kai to yra per daug. Atsargumas sumažina riziką, tačiau ir jis pats yra potencialiai rizikingas. Visiškas rizikos vengimas yra pavojingas. Stagnacija taptų katastrofa. Iki tam tikro lygio beatodairiška drąsa ir nesuvokimas yra mūsų lemtis.

Klimatologas Stephenas H. Schneideris, buvęs Alo Gore’o patarėjas, vis dėlto stoja už sąmoningą gudravimą: „Viena vertus, mes kaip mokslininkai esame etiškai susisaistę su moksliniais metodais, – tai reiškia, kad turime įtraukti visas abejones, visas diferenciacijas, visus „jeigu“ ir „bet“. Kita vertus, mes norime pagerinti pasaulį. Tačiau tam reikalingas didelis palaikymas, mes privalome patraukti visuomenės dėmesį. Todėl mums tenka skleisti gąsdinančius scenarijus ir dramatiškus vertinimus, ir beveik neužsiminti apie abejones, kurių mes galbūt turime.“

Tai vadinama dvejopa morale. Taigi belieka skeptiškai vertinti argumentus. Galų gale paskutinis žodis tenka Karlui Popperiui: visas žinojimas paremtas prielaidomis. Užtikrinto žinojimo neturi nei krizės diskursų idėjiniai vedliai, nei jų kritikai. Tačiau kai puola priešinga stovykla, nevalia parodyti silpnųjų vietų. Taip moksliniai metodai netikėtai virsta socialine strategija.

Proto išdaiga?

Tokiomis aplinkybėmis pripažinimą neišvengiamai išsikovoja tuo metu galingesnė paradigma – kaip ant supimosi lentos užsėdęs sumo imtynininkas. O kitame sūpynių gale pakibęs ore kojomis maskatuoja skeptikas: supratęs, kad yra pernelyg lengvas. Mokslo istorijoje socialinis, galia grįstas teorijų pagrįstumas buvo dažnai supainiojamas su jų tikruoju pagrįstumu. „Pasaulinė ekspertų nuomonė“ – toks šiandien sumo imtynininko vardas, o retorinis pasakymas: „Žinoma, mes visada atviri kritikai“ yra geriausias apsauginis kostiumas.

Tačiau kaip tada nutinka, kad mokslo istorijoje visgi taip dažnai viršų paimdavo geresni argumentai, nesvarbu, kiek laiko tai užtrukdavo? Galbūt diskusinė savistaba ir pažinimo teorija, vieną kartą „atrasta“, daugiau neišsitrina iš kolektyvinės atminties, tampa neatskiriama kaip raštas, sėslumas, ratas? Jeigu taip yra, tada ir keisčiausiuose mūsų krizės diskursų akibrokštuose savo darbą dirba proto išdaiga. Tenka pripažinti, tai spekuliatyvu ir optimistiška. Ir vis dėlto tai gali būti tiesa.

"Neue Zürcher Zeitung", 2009 12 31, vertė Dangė Vitkienė.