Graikų išeivis Teodoras Kalifatides (Theodor Kallifatides, gim. 1938 m.) yra gerai Švedijoje žinomas šiuolaikinis vertėjas ir rašytojas, sukūręs kelias dešimtis literatūrinių darbų: eilėraščių rinkinių, romanų (į liet. k. išverstas tik „Heraklis“) , kelionių aprašymų bei reportažinių veikalų. Jo kūrinių leitmotyvas – tai gyvenimas emigracijoje, nuolatinė savos tapatybės paieška, meilė žmonėms ir pasauliui bei erotika.

Nors autorius yra gavęs keletą švedų literatūrinių prizų, tačiau vienam svarbiausių – Augusto Strindbergo – jis net nebuvo nominuotas. Nors daugybė jo skaitytojų bei kritikų kaskart tikisi, kad pagaliau ir jis bus įtrauktas į nominantų sąrašą, tačiau galima įtarti, kad šiam rašytojui, savo tekstuose žaidžiančiam stebėtinus žodžių ir minčių žaidimus, kelias į šį apdovanojimą yra užkirstas dėl kažkokių neaiškių politinių priežasčių.

Elin Matzdotter, Vilniaus universiteto švedų kalbos lektorė, teigia, kad jeigu kokį Kalifatides kūrinį būtų parašęs Peras Enkvistas, tai būtų pavadinta genialu, tačiau kadangi tai tik naujasis švedas Kalifatides, tai šie darbai yra laikomi tiesiog nuostabiais.

Lapkričio 10 d. Vilniaus universitetas sulaukė itin charizmatiško ir ilgamete išmintimi pasižyminčio Teodoro Kalifatides tiesiai iš Stokholmo. Tvarkingai sušukuoti baltutėliai plaukai, santūri apranga, kuklus, tačiau pasitikintis žvilgsnis – ženklai, bylojantys, kad mūsų svečias žaisti nepasiruošęs, o reikalas bus trumpas ir aiškus. Tačiau žodžiams, sakiniams ir mintims keičiant vienas kitą, ėmė darytis aišku, jog čia niekas iš nuobodulio nesiuntinės laiškelių ant popieriaus skiaučių, nei maigys telefono mygtukų, ir juolab liausis svajoję apie namuose garuojančius mamos cepelinus. Mano akys ir ausys atsivėrė plačiau, apsiginklavau rašikliu ir retai naudojamu, bet jau nudiržusiu paskaitų blonknotu ir beveik dviem valandoms tapau nebylia stenografe.

Pirmieji žingsniai svetimoje šalyje

1964-ieji jaunajam Teodorui Kalifatides tapo atskaitos tašku jo gyvenimo pjesėje, kurios viena dalis baigėsi, o antra tik prasidėjo. Tiksliau jis neturėjo nė varganos minties, kas jo laukia tame vilčių krašte – Švedijoje. Kartu su juo traukiniu dundėjo tūkstančiai jaunų ir senų graikų, vėliau išsibarstysiantys po visas keturias pasaulio šalis. Kiekvienas jų Teodorui buvo pats artimiausias brolis – būtent todėl jis visą likusį gyvenimą į tautiečius būtent taip ir žiūrės.

Kaip kartą pats juokavo, dvidešimt penkerių Teodoras Švedijoje buvo sutiktas išskėstomis rankomis... su kibirais ir šluotomis. Iš vokiečių nustekentos Graikijos vaikinas, patekęs į socializmo rojų, nuo pat pradžių turėjo griebtis pačių prasčiausių darbų – niekam nė motais, kad jis tėvynėje baigęs gimnaziją ir teatro mokyklą, o didžiausia svajonė ir pažadas, duotas mylimiausiam istorijos mokytojui – studijuoti filosofiją. Turbūt kaip kiekvienas ir turėtų tikėtis, šis centrinėje Stokholmo stoty trypčiojantis graikas savo kišenėje neturėjo nei vieno švediško (nė juolab angliško) žodžio, tačiau vieną dalyką jis jau žinojo iš kartą matyto Bergmano filmo – ši kalba tiesiog dainavo. Būtent taip – dainuojanti kalba. T. Kalifatides ją tiesiog įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, ir tai tapo galingiausiu jo būsimos ateities pokyčių varikliu.

Netrukus rašytojas ėmė lankyti kalbos kursus užsieniečiams. Didžiąją laiko dalį atimdavo plovėjo darbas restorane, tačiau, vos ištaikęs laisvą valandėlę, čiupdavo skaityti Strindbergą – vieną sudėtingiausių, kontroversiškiausių ir intelektualiausių praėjusio amžiaus švedų rašytojų ir dramaturgų. Tokios literatūros pasirinkimas mokymuisi padarė labai didelę įtaką Teodoro kalbos įgūdžiams. Na įsivaizduokite, jei koks nors jūsų pažįstamas José lietuvių kalbos imtų mokytis iš Simono Daukanto tekstų.

Kitas Teodoro atrastas būdas greičiau išmokti svetimą kalbą buvo, kaip kad pats įvardijo, „kalbiniai pasivaikščiojimai“. Jis patraukdavo į miesto pagrindines gatves ir, vaikštinėdamas palei vitrinas, skaitydavo užrašus ant prekių. Štai ant švarko būdavo parašyta „Švarkas, 798 kr“, o ant kaklaraiščio - „Kaklaraištis, kaina 283 kr“. „Taip juk išmoksti daugybę labai praktiškų žodžių!“- tvirtina rašytojas. Tik kartą teko ir šiam gudruoliui apsigauti, kai kurį laiką batus vadindavo ne batais, o „nuolaida“ - mat vitrinoje ant prekės būtent tai ir buvo užrašyta...

Kartą šis vargšas imigrantas kažkokiu netikėtu būdu keleto švedų pakviečiamas į vėžių valgymo šventę. Teodoras sėdasi prie stalo, sumaumoja porą vėžių, pagal šiauriečių paprotį juos užgeria stikliuku degtinės. Paskui vienam stikliukui nuryti užtenka ir vieno vėžio, kol galiausiai baltoji kliunkinama jau be jokio nereikalingo balasto. Ir ką jūs manote? Išmušus dvylikai vyrukas stojasi nuo stalo, kiek linguodamas apžvelgia susirinkusius ne ką menkiau išgėrusius švedus ir ištaria lėtai: Man dingojasi tarytum visi mes būtume apkaušę. Štai taip pirmą kartą ir prasisunkė jo strindbergiška šneka.

T. Kalifatides pabrėžia, kad kalbą mokytis yra visiškai ne tas pat, kas nueiti į parduotuvę ir nusipirkti batoną. Visų pirma būtina meilė,– pats rašytojas švedų kalbą įsimylėjo dar nesuprasdamas nė žodžio,– tik tokiu būdu galima ką nors pasiekti. Jeigu nori svetimoje šalyje išlikti visaverte asmenybe, būtina ne tik suvokti bei perprasti, tačiau ir pačiam žongliruoti visais kalbos niuansais. Juk dažnas imigrantas susiduria su ta problema, jog nepajėgia tam tikroje situacijoje išreikšti visų savo jausmų ir minčių – būtent taip, kaip vietinei tautai būdinga, taip, kad jį tinkamai suprastų.

Dar studijuodamas filosofiją Kallifatides prasitarė savo švedų kalbos dėstytojai norįs parašyti eilėraščių rinkinį švediškai. Iš jo sumanymo moteris tik pasijuokė – o juokėsi nuo pat Velykų iki Kalėdų, kol liovėsi tik išvydusi dar kvepiančią dažais knygą su Bonniers – vienos stambiausių Švedijos leidyklų – spaudos ženklu. Rašytojas, pasakodamas šią istoriją šypsosi: ir dabar atsimena tą leidėjo laiškelį: Eidamas pro šalį užsukite pasirašyti sutarties.

Užsispyręs graikas privertė mane išleisti susižavėjimo atodūsį, išgirdus, kad jau po dvejų Švedijoje praleistų metų ėmė mokyti filosofijos disciplinos gimnazijoje, vėliau tapo universiteto lektoriumi, o įgijęs aštuonerių metų naujojo švedo stažą klestelėjo ant literatūros žurnalo Bonniers (Bonniers Litterära Magasin) vyr. redaktoriaus kėdės.

Išsiskyrimas su gimtine ir rašytojo gimimas

Rašytojo jaunystė buvo paženklinta vilčių paniekinimu. Politinis nacių spaudimas, nedarbas, smurtas prieš tėvą, šaukimai į teismą ir jokių sąlygų mokytis to, kas Kallifatides atrodė vertingiausia, – filosofijos.

Visi jo kaimelio vyrai vieną dieną buvo vokiečių armijos areštuoti. Netrukus visos gyvenvietėje likusios šeimos (moterys su vaikais) buvo iškviestos į teismą. Penkerių Teodorui taip pat teko su mama vykti į šį trypiamo žmogiškumo procesą.

Kallifatides giliai susitelkia ir ima pasakoti, kaip jo tėvas pasodinamas į teisiamųjų suolą. Šeimos galvai buvę nepatogu sėdėti, todėl panoręs atsilošti nugara atgal, tačiau, prisiminęs graikiškas baltai kalkintas sienas ir nenorėdamas išsitepti, jis pasilenkęs į priekį. Tiesutėliai ištempęs rankas priešais save ant stalviršio. Būtent tokioje padėtyje jo ir berniuko akys atsidūrė tame pačiame lygyje ir judviejų žvilgsniai susitiko. Tąkart mažąją šeimos atžalą apėmęs toks stiprus išgyvenimas žvelgiant į liūdnas mylimo tėvo akis, kad grįžęs namo jis kaipmat sėdo prie stalo ir parašė savo pirmąjį tekstą gyvenime. Nuo to karto Kalifatides širdy nuolat jautė svilinančią rašytojo ugnį.

Šis švelniai ironiškos ir išmintingos šypsenos savininkas sako, jog visą laiką rašęs intuityviai. Kaip adekvatų savo kūrybai pavyzdį jis pateikia šuns pasaulėvoką: „Juk kai sakai šuniui „Eik į vietą!“, jis neima svarstyti, ką reiškia žodis vieta, tačiau elgiasi taip, kaip jam liepiama, ir tą daro intuityviai“.

T. Kalifatides taip pat stebisi, kaip žmonės gali sakyti: „Kadaise jį mylėjau, bet dabar jau nebe“ – jo įsitikinimu, meilė – tai atminimas, prisiminimas to, kas buvo (ar yra) gražu. Rašytojui šis motyvas svarbus ne tik jo gyvenime, bet ir literatūroje – visos jo kūrybos pagrindas – atmintis, kupina meilės.

Priklausymas dviem pasauliams

Autorius kaip tikras scenos artistas žinojo, kaip išlaikyti savo klausytojų dėmesį: šmaikštūs pastebėjimai visiškai laiku būdavo įterpiami tarp rimtų samprotavimų. Štai kad ir jo švedų ir graikų palyginimas.

„Įsivaizduokite kalvą“, - taria Kalifatides ir jau piešia mums ant lentos kažkokį gūbrį. „Štai ateina švedas, atsisėda pačioje aukštumoje ir ima kaitintis saulutėje. Antras švedas įsikurs jau gerokai toliau ir žemiau, trečias tokiu pat atstumu nuo pirmojo ir antrojo, ir t. t.“ Piešinyje matyti daug taškelių, išsibarsčiusių po visą gūbrio plotą. „O dabar – kita kalva, ant kurios jau sėdi vienas graikas“, – spaudžia kreida tašką kito gūbrio viršūnėje. Netrukus aplink šį ima rastis visa gausybė taškelių, ir dar taip arti pirmojo, kad imi manyti, jog tai veikiau didoka dėmė! „Būtent toks ir yra skirtumas tarp graikų ir švedų. Pirmiesiems būtina privati erdvė, o antriesiems – gausybė žmonių.“

Antra panaši istorija, tačiau šįkart jau gyvenimiška, jo pasakojama tomis pačiomis tyliai besijuokiančiomis akimis. Kartą Kalifatides su savo žmona švede romantiškai vaikščiojo pakrante. Aplinkui – nė gyvos dvasios, paplūdimys visiškai ištuštėjęs. Po kurio laiko jiedu pastebi dvi tolumoje vos vos matomas figūras, judančias sutuoktinių link. Staiga moteris pasisuka į vyrą ir taria: „Ne, čia neįmanoma būti – aplink knibždėte knibžda žmonių.“ Mes, klausytojai, sąmoksliškai susižvalgome ir pakikename – situacija gan pažįstama.

Paklaustas, kurios tautos mentalitetui jis jaučia didesnį artumą, o tiksliau – ar jis visgi graikas, ar švedas, rašytojas šypteli puse lūpų ir vėl pateikia pavyzdį: „ Kai nuvykstu į savo gimtinę – Graikiją – ir išsiruošiu į paplūdimį maudytis, vietiniai tik kraipo galvas ir stebėdamiesi protina, kad vanduo juk siaubingas šaltas, kur čia besimaudysi! O aš jiems ir atsakau: „Aš gi švedas!“ Tačiau kai būnu namie, Švedijoje, o mano vaikai prikaišioja: „Ko taip rėkauji?“, atsikertu: „Aš juk graikas!“