SANKIRTOS
Vasario pabaigoje Lietuvoje lankėsi kun. Antanas Saulaitis SJ – nuoširdus dienraščio Bernardinai.lt bičiulis ir bendražygis. Trumpam užsukęs į redakciją, jis mielai sutiko su skaitytojais pasidalinti savo mintimis apie laisvę.
Neseniai „Bernardinai.lt“ perspausdintas kunigo Oskaro Petro Volskio tekstas, po juo pasirodęs arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas diskutuoti apie liturgiją, verčia imtis plunksnos ir drįsti prabilti šia tema.
Su dainininke Veronika Povilioniene kalbėtis nėra labai paprasta. Net ir prisėdus prie staliuko Mokytojų namų kavinėje, mūsų pašnekesį dažnai pertraukia prieinančių pažįstamų ir kolegų klausimai, sveikinimai...
Tarsi po žiemos miego atkutusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba pirmąją kalendorinio pavasario dieną nutarė pavadinti keliolika iki šiol bevardžių Vilniaus gatvių ir skverų.
Vis dėlto galvoje krebžda mintis, kad ši kovo diena prieš dvidešimt metų buvo kur kas arčiau kiekvieno mūsų, kaip ir mes – vienas prie kito. Kodėl dabar ji taip nutolsta, kad jau nebežinome, kas ji ir kieno yra?
Kas yra populiarioji literatūra? Skaitymo malonumą pavargusiam protui suteikiantis eliksyras, kurį nepelnytai niekina tikrieji literatūros profesionalai? Netalentingai parašytas masinis skaitalas, didinantis leidyklų pelnus ir gadinantis skaitytojų skonių?
„Tai, kuo mes dar abejojame, tampa akivaizdu pamačius fotografiją“, – sakė žymi medijų teoretikė amerikietė Susan Sontag, apibūdindama vieną svarbiausių fotografijų savybių: būti tiesos atvaizdu. Ar ne panašiai atsitiko su partizaninio karo fotografijomis?
Tavo akys dar kartą pamato Motiną. Tu nieko negailėjai šiai Motinai. Tu nebuvai vien tik jos gyvenimo džiaugsmas. Tu buvai taip pat ir jos gyvenimo kartėlis bei kančia.
Prieš dvidešimtį metų nežinau, kodėl, bet jautėmės šiek tiek geriau, nei šiandien. Buvo Sąjūdis, kuris turėjo tokių plaukiojančių salų (piliečių kalvių), kaip paveldosaugos ir gamtosaugos klubai, buvo studentija...
Taigi „žurnalistų padėtis“ yra kritinė. Bet kol neskelbiama, kad beviltiška, dar yra prasmės atsikvošėti, nustoti bliauti ir sėstis prie to apskrito stalo. Jei tik yra noro ir... reikalo valgyti sprangią, užtat savos duonos kriaukšlę.
Kodėl Rusijoje yra Katalikų Bažnyčia? Kur jos pradžia ir ką tai reiškia šiandien? Jei, kaip pasakyta „Dominus Iesus“ deklaracijoje, Rusų Stačiatikių Bažnyčia yra tikroji, kokią prasmę turi Romos Katalikų Bažnyčia rusų žemėje?
Akmė. Šis žodis ne kartą grįžo atmintin susitinkant su abiem akademikais. Akme (viršūne) senovės graikai vadino žmogaus pilnos protinės brandos amžių – apie keturiasdešimt metų.
Skaitytojams pristatome pokalbį su garsia CNN žurnaliste Christiane Amanpour, dvidešimt metų dirbusia karo korespondente, o šiuo metu vedančią autorinę laidą „CNN International“. Pokalbis apie karo žurnalisto darbą, objektyvumą genocido akivaizdoje, baimę ir naująjį darbą studijoje.
Bet nors truputėlį domintis pasauliu nuo olimpiados pasprukti neįmanoma. Net jei ryžtingai aplenki žiniasklaidos sporto ir sporčiuko rubrikas, ji išlenda pačiose netikėčiausiose vietose.
DANUTĖ GAILIENĖ (g. 1951) – psichologė, profesorė, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja. Pagrindinės tyrimų sritys – klinikinė psichologija, suicidologija, sunkių traumų psichologija.
Šimtai tūkstančių interneto svetainių ir tinklaraščių liudija, kad reginys Body Worlds (lietuviškai būtų „Kūno pasauliai“) virtualioje erdvėje, taigi ir apčiuopiamoje tikrovėje, tapo atpažįstamu prekės ženklu. Reginį sukūrė vokiečių išradėjas Guntheris von Hagensas ir pavadino jį „originalia tikrų žmogaus kūnų paroda“.
Tad ir klausimas apie ėjimą į žvalgybą po dvidešimties Nepriklausomybės metų prarado savo prasmių lauką, aktualumą ir emocinę įtampą.
Jono Meko vizualiųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos.
Kilę iš prieš kelis šimtus metų ispanų konkistadorų į Šiaurės Ameriką atvežtų arklių, laukiniai arkliai mustangai tebeklajoja po kadaise „laukiniais“ vadintus Amerikos vakarus. Šiandien jų kaimenes sudaro keliasdešimt tūkstančių individų, tuo tarpu XIX amžiaus viduryje jų būta du milijonai.
Vasario šventės šiemet buvo nuspalvintos liūdnu įvykiu - Varėnos parapijos klebonas, dekanas Valentinas Virvičius baigė savo gyvenimą savižudybe.
Rimčiausia priežastis, dėl kurios keičiasi spaudos kalba, yra nuolat spartėjantis gyvenimo tempas ir dėl jo trumpėjantis teksto kelias nuo jo autoriaus iki skaitytojo.
Šiais metais mes minime dvi istorines datas, palikusias gilius pėdsakus Europos veide ir žemėlapyje: šiemet sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939-iaisiais ir 20 metų po Berlyno sienos griūties 1989-iaisiais.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – kai geriau pagalvoji, priežodis nekeliantis abejonių veikiausiai labai retais atvejais. Nepaisant to, posakis gajus. Ir, ko blogo, aktualus.
Perskaitęs R. Jokimaičio rašinį, susimąsčiau, ar nevertėtų atsakyti ? Pirmiausia, dėl to, kad jame, man regis, netiksliai arba, gal būt, net iškreiptai suvokiama, apie ką mano knyga, koks jos tikslas, uždaviniai, tyrimo objektas bei metodai.
1993 m. gruodžio mėnesį Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Lustiger atidarė parengtinį tyrimą Jokūbo Fešo beatifikacijai, sakydamas: „Turiu vilties, kad ateis diena, kai jis bus gerbiamas kaip šventumo pavyzdys.“
Dar vieną ištrauka iš prancūzų psichiatrės, psichoanalitikės ir psichoterapeutės Marie-France Hirigoyen knygos „Moralinis smurtas, kasdienis iškrypėliškas smurtas“. Šioje ištraukoje autorė pateikia konkrečius patarimus, kaip atpažinti moralinį smurtą, kaip jo išvengti ir kaip nuo jo pasveikti.
Į akis krenta iškalbingas ir atsikartojantis mūsų politinės realybės siužetas.
Po šešis šimtmečius trukusio nuolatinio augimo Europos gyventojų skaičius ima mažėti. Kiekvienai kartai paliekant vos pusę tiek palikuonių, kiek sudarė jų pačių kartą, sunku tikėtis, o ir praktiškai sunkiai įmanoma, kad gimstamumo tendencijos pasikeis.
Šiomis dienomis kino ekranuose pasirodantis filmas „Popiežė Joana“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Donnos Woolfolk Cross romaną, skirtas plačiai žinomai legendinei asmenybei – viduramžiais esą popiežiumi tapusiai moteriai.
Kalbėti apie nusižeminimą visada sunku, nes tas, kuris niekada nebuvo nusižeminęs, iš tikrųjų nežino, kas tai yra. Bet vis dėlto galima nurodyti tam tikrą kryptį.
Problemą, ką labiau derėtų švęsti, vasario 14 ar 16 dieną visuomet laikiau savotiška pseudoproblema: na koks gi skirtumas, kas ką labiau švęs.
Apie šalčiausią metų laiką geriausiai yra pasakęs vienas Michailo Prišvino herojus: gili žiema bus, daug prisnigApie šalčiausią metų laiką geriausiai yra pasakęs vienas Michailo Prišvino herojus: gili žiema bus, daug prisnigs, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos...s, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos...
Apie vienatvę niekad nebuvo vienos nuomonės – apsivalymas tai ar kančia, norma ar patologija, bet žmonės kentė nuo vienišumo visais laikais. Man visada atrodė, kad šį sunkų klausimą būtina tyrinėti.
Išsivadavę iš ekonominiais interesais grįstos meilės tradicijos žmonės išmoko įsimylėti vienas kitą ne dėl kraičio ar ūkio didumo, socialinės priedermės ar seksualinio geismo, bet už akių grožį, pirštų dailumą, kelių švelnumą, eleganciją ir dvasios kilnumą.
1953 metais, kai net technikos pranašai nesvajojo apie internetą, filosofas Isaiahas Berlinas prisiminė vieno graikų poeto mintį ir pritaikė ją nusakyti skirčiai tarp dviejų skirtingo tipo mąstytojų, ežio ir lapės: „Lapė žino daugelį dalykų, tačiau ežys žino didįjį dalyką.“
Kelių pastarųjų savaičių netikėtos naujienos, keli reikšmingų dėdžių atsistatydinimai, STT vyrukų neregėtas aktyvumas: dokumentų poėmiai valdiškose institucijose, staigus viceministro Artūro Skiko areštas ir teismas skatina suklusti ir įdėmiau žvilgtelėti, kas vyksta aukščiausiose mūsų valstybės scenose ir užkulisiuose.
Sausakimšos salės, diskusijos internete, didžiųjų interneto portalų ir kitų žiniasklaidos priemonių susidomėjimas, – taip praėjo kunigo Benoit Domergue vizitas Lietuvoje.
Kai Charlottei Raven buvo diagnozuota Huntingtono chorėja, nepagydoma, progresuojanti liga, atrodė, kad moteriai teliko viena išeitis – savižudybė. Tačiau ar sprendimas nusižudyti atneštų Charlottei taip trokštamą jausmą, jog ji gali valdyti savo gyvenimą? Ir kokios pasekmės jai nusižudžius lauktų jos vyro ir vaikų?
Visi sportai, pagal tam tikrus vidinius bei išorinius požymius, yra skirstomi į žiemos ir į vasaros. Tik futbolas yra antlaikis ir antgamtiškas.
Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ režisierės Dalios Ibelhauptaitės rankose atgijo. Nuo premjeros praėjo beveik metai, ir kūrėja vėl kviečia į tą patį, tačiau jau kitokį miuziklą.
