POLITIKA » KOMENTARAI IR POKALBIAI
Lietuva švenčia ir mini vieną svarbiausių dienų savo istorijoje. Kovo 11-oji – valstybės šventė, tačiau kyla klausimas – kas gi ta valstybė yra šiame globalizacijos, kosmopolitizmo, žmogaus teisių „triumfo“ amžiuje?
Praūžė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio renginiai. Dvidešimt metų tauta ėjo demokratėjimo linkme, tačiau dabar pasiektas taškas, kai demokratijos principų stiprinimas nebelaikomas būtinu ir reikalingu.
Blogėjanti šalies ekonominė- socialinė padėtis kelia nusivylimą valdančiųjų partijų gebėjimais valdyti valstybę.
Pasakyta daug įsimintinų kalbų. Jose nebuvo nė vienos dviprasmiškos minties ar mūsų oratorių pamėgtų sarkazmų. Tai buvo valstybės politikų kalbos, kurios papildomai sustiprino šventinę nuotaiką
Mes teigiame, kad ta visuomeninė-politinė konstrukcija, kuri šiandien primesta Rusijos piliečiams yra žlugdanti ir turi savo architektą, kuratorių ir apsauginį viename asmenyje. Tai – Vladimiras Putinas.
Praėjo Kovo 11-osios dvidešimtmetis. Na, ir kiek jis atsispindėjo Vakarų spaudoje? Deja, negausiai, bet vienu atveju – labai svariai ir reikšmingai.
Abi pusės Kosove galanda peilius, ir vaizdas labai aiškus – stabilumas laikosi tik todėl, kad Kosove yra Vakarų kariai.
Komunizmo padaryta žala skaudžiai ir giliai įsirėžė Rytų europiečių sąmonėje, kova už laisvę ir tautinį tapatumą padėjo išgyventi, bet ta era jau baigėsi. Laikas žvelgti į priekį.
Žinomas britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas sako esąs sunerimęs dėl pasikeitusios Lietuvos užsienio politikos, kurioje esą aukojamos svarbios vertybės ir kuri gali leisti Rusijai sėkmingiau vykdyti Baltijos šalių skaldymo politiką.
Filosofas Andrius Bielskis sako, kad didžiausias pokytis, kuris įvyko Lietuvos žmonių sąmonėje per dvidešimt nepriklausomybės metų, – tai individualizacija. Tačiau modernioje kapitalistinėje visuomenėje, jo teigimu, vienybės ir negali būti.
Na, o jau kad stuktelėjo tokios šventės, tai galima būtų tikėtis ir dovanų. Man regis geriausios dovanos Lietuvai būtų, kad ARO vyrukai pagaliau aplankytų FNTT vyrukus ir sužvangintų pagaliau antrankiais.
Savo nepriklausomybės dvidešimtmetį pasitinkame su kažkokiu keistu dvilypumu. Tarsi gera, tarsi džiugu, o vis dėlto daugelis akivaizdžiai nori išsakyti kartaus priekaišto valstybei, o ne laimės, kad ji apskritai egzistuoja, žodžius
Iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjime Seime Rusijos žmogaus teisių aktyvistas Sergejus Kovaliovas prisiminė, kaip 1990-ųjų kovo 11-ąją atsiprašė už rusų tautą. Po 20 metų toje pat salėje jis sakė jaučiąs pareigą padaryti tą patį.
Minime dar vieno Lietuvos išsivadavimo dvidešimtmetį. Tada šioje žemėje įvyko didelių, tarptautinės reikšmės dalykų. Tačiau kas įvyko nepaprasta, tikrai nebuvo paprasta.
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
Vėl įsimylėkime savo Tėvynę, žmones, išbandymus, kuriuos Viešpats mums padovanojo, leiskime širdžiai plakti laisvės varpo ritmu ir visos kliūtys bus įveikiamos, visos nuoskaudos teatrodys menkniekiai.
Jeigu kada nors po šimtmečio būtų sumąstyta statyti paminklą Kovo 11-ajai, geriausias jo variantas būtų toks: viena nuo kitos nusisukusios Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko skulptūros.
Šių metų sausį Paryžiaus leidykla „L’Harmattan“ serijoje „Mare Balticum“ išleido knygą, kurios pavadinimą „Des murs a abattre“ būtų galima išversti taip: „Sienos, kurias reikia nugriauti“ arba tiesiog „Sienos nugriauti“.
Lietuvoje ir užsienio valstybėse, kur gyvena mūsų tautiečiai, iškiliai minimos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-osios metinės. Šiam svarbiam įvykiui prisiminti dar gerokai prieš Kovo 11-ąją prasidėjo šventiniai renginiai
Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos dvidešimtmečio, išvakarėse Tibetas mini 51-ąsias Nacionalinio sukilimo metines.
Mitas yra vaizduotės vaisius. Jo struktūra rodo siekį supaprastinti sudėtingus socialinius ir istorinius reiškinius, paaiškinti reiškinius, kurie gali atrodyti nesuprantami, neįtikėtini arba priešiški.
Kovo 11-oji – viena reikšmingiausių ir iškiliausių mūsų tautos ir valstybės istorijos datų. Po ilgų okupacijos metų Lietuva vėl tapo laisva, sugrįžo į Vakarų demokratinių valstybių šeimą.
Prisiminiau garsųjį Ticiano paveikslą ,,Dangiškoji ir žemiškoji meilė‘‘, kuriame pavaizduotos dvi alegorinę prasmę turinčios figūros – stebuklingai gražios moterys, dėl kurių dailėtyrininkai, o ir šiaip dailės mylėtojai nesutaria – kuri gi čia ta dangiškoji, o kuri žemiškoji.
Vis dėlto galvoje krebžda mintis, kad ši kovo diena prieš dvidešimt metų buvo kur kas arčiau kiekvieno mūsų, kaip ir mes – vienas prie kito. Kodėl dabar ji taip nutolsta, kad jau nebežinome, kas ji ir kieno yra?
Turiu tau pranešti gerą naujieną, jau gaunu kas mėnesį po 320 litų“, – pasakė anądien mano kaimynas gimtajame miestelyje.
Nė kiek nesistebiu: vos Seimą pasiekė ilgai anonsuoti „socialinės reformos“ metmenys, iš parlamento pasigirdo aiškių signalų, kad „tokios nuostatos neturi jokių šansų“.
Reikia labai apgalvotai derinti demografinę ir šeimos politiką, sako viena iš trijų socialinės apsaugos ir darbo viceministrių Skirma Kondratas.
Šiandien Vidurio ir Rytų Europa įsitraukia į nesukančių galvos dėl istorijos, apatiškų valstybių klubą. Istoriniai ginčai čia, kaip ir Vakarų Europoje, jau yra tapę išimtimi.
Istoriką Rusijos ir Europos santykiuose labiausiai pritrenkia tai, kad vakariečių iliuzijos dėl Rusijos nesikeičia ir ši sugeba primesti idėjas, pagal kurias užsieniečiai ją – dar ir klaidingai – interpretuoja.
Prieš dvidešimtį metų nežinau, kodėl, bet jautėmės šiek tiek geriau, nei šiandien. Buvo Sąjūdis, kuris turėjo tokių plaukiojančių salų (piliečių kalvių), kaip paveldosaugos ir gamtosaugos klubai, buvo studentija...
Jis padėtas po mūsų valstybės pamatais. Tai ne partijų begėdystė apgaudinėjant rinkėjus, ne ūkio nuosmukis, daugeliui atėmęs garantuotą duonos kąsnį,
Ar mes pasitikime savo valstybe? Sociologų apklausos liudija tik pasitikėjimo valdžia krizę. Gal nėra taip blogai, kai beveik trečdalis šalies piliečių pasirengę ginklu ginti tėvynę, o du trečdaliai didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais.
Didelių vilčių Lietuvos pensininkams vargu ar verta turėti, tačiau nemažai teisininkų teigia, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto turėtų atsižvelgti bent į du kriterijus: pensijų kompensavimo mechanizmą ir proporcingumo kriterijų.
Hagoje prasidėjo Radovano Karadžičiaus teismas. Kuo jis svarbus ir kokį jis slepia pavojų? Šiai temai skirti daugelio pasaulio laikraščių nuomonių puslapiai. Žvilgtelėkime į kai kuriuos iš jų.
Prancūzų teisininkas Yves`as Plasseraud labai anksti susidomėjo Baltijos šalimis ir žydų kultūra. Pirmąkart čia apsilankė 1968 metais. Parašė daug veikalų apie Lietuvą ir Baltijos šalis, yra vienas geriausių šio regiono specialistų.
Nuoširdžiai klausiu – ar kas iš skaitančiųjų negalvojo, jog stebėtis pas mus daugiau niekuo neįmanoma? Po įvairiausių aferų, po servizų pirkimų, po „nedidėjančių“ mokesčių. Pasirodo, galima.
Trečiajai Respublikai – dabartinei Lietuvai – greit 20 metų. Kaip ir Antrajai, prieškario Lietuvai, jei skaičiuotume nuo 1918 iki 1938-ųjų, paskutiniųjų ramaus gyvenimo metų.
Toks klausimas atsiranda, kai perskaitai portalų komentarus, kuriuose signatarai kaltinami dėl visų bėdų, kurios šiandieną svečiuojasi dažnoje šeimoje.
Atsižvelgiant į šiuo metu valstybėje susidariusią krizinę finansinę situaciją, gal ir galėtume sakyti, kad pensijų mažinimas yra teisingas. Prieš keletą metų pensijos buvo padidintos valstybės įsiskolinimo -garsiojo burbulo sąskaita.
REKOMENDUOJAME
Įžeidžių interneto komentarų rašytojai tapo interaktyvaus žiniasklaidos bendrovių verslo partneriais.
Moderniųjų laikų Lietuvos visuomenės, kultūros, politikos, mokslo, sporto raidos neįmanoma atsieti nuo asmenybių, glaudžiai susijusių su ateitininkija arba jos išugdytų.
„Diskusijai ir svarstymui apie vertybes, kuriomis kursime Lietuvos ateitį, labai tinkamas laikas. Projektas „Lietuva“ šiuo metu yra kryžkelėje: vertybinis diskursas senka ir jį keičia vadybinis diskursas.
Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma...
Į akis krenta iškalbingas ir atsikartojantis mūsų politinės realybės siužetas.
NUORODOS
- Akiračiai
- BBC News
- Darbas Lietuvoje
- Christian Science Monitor
- Economist.com
- ES naujienos
- Europos Parlamentas
- Jungtinis demokratinis judėjimas
- Geopolitika.lt
- Grani.ru
- Radio Svoboda
- Lietuvos darbo federacija
- New York Times
- Newsweek
- Policijos departamentas
- Spiegel Online
- Teisė ir komunikacija
- Time.com
- Transparency.lt
- Televizijos programa
- Reklamos agentūra
- Reklama Google

















